Apie rėmimą ir atsirėmimą

„Kiek daug ponų, ir kokie visi gražūs”, – kyla mintis patekus į vietą, kur susirinkęs elitas. Kas yra elitas, dažnai įvardija žiniasklaida, visuomenė ar žmonės patys taip save vadina. Arba susikuria tokį įvaizdį, kad kitaip, atrodo, nė neturi teisės jų vadinti.

Teatras, teikiantis pridėtinę vertę

Lietuvoje nėra daug vietų, kuriose renkasi „daug ponų, tokių gražių”. Tačiau tam visada yra Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, dosniai remiamas visų valdžių.

Operos menas daugelyje šalių asocijuojasi su elitu, išskirtinumu, prestižu ir netgi prabanga. Bilietai į operą dažnai brangesni nei į kitų teatrų spektaklius, operos pastatai visada monumentalūs, išskirtiniai, spektaklių scenografija ir kostiumai brangūs ir be galo įspūdingi. Taip pat opera yra neatsiejama nuo klasikos ir tradicijų. Prašmatnumo ir tradicijos dimensijoms susijungus, buvo gautas tikrai patikimas rezultatas. Šaliai atkūrus nepriklausomybę, staiga praturtėjo nemaža dalis Lietuvos visuomenės, ir prestižo kriterijus tapo labai svarbus siekiant viešai demonstruoti pakitusias galimybes. Kadangi nebuvo adekvačios alternatyvos, daliai visuomenės ėjimas į operos spektaklius tapo įpročiu.

Galime būti tikri, daug kas pasakytų, jog neįsivaizduoja Naujųjų metų šventės be Giuseppe Verdi „Traviatos”. Tradicija operoje – daugybę metų nesikeitusios meno formos, visada aiški ir griežta struktūra. Žinoma, teoriškai visi sutiktų, jog tradicijų išlaikymas, intelektualių įpročių diegimas yra teigiami reiškiniai. Ypač šiais beprotiško lėkimo, nepaprastos kaitos laikais, kai žmogus net nespėja suvokti, kas jam yra reikalinga, kai „sužvėrėjusi” reklama jį įtikina turint begalę poreikių… Būti šalia šito meno, suprasti ir vertinti jį tikriausiai daugeliui reiškia būti „aukščiau” kitų, jo nesuprantančių. O ką tad reiškia tokį meną remti!

Aš tau pinigus, tu man – rėmėjo vardą

Lietuvoje teatrai niekada negalėjo pasigirti puikia finansine padėtimi, o sunkmetis visai pablogino reikalus. Taigi nenuostabu, kad šios meno šventovės mielai priima pagalbą iš šalies. O šiuolaikiški nepriklausomi asmenys ir organizacijų vadovai, suvokdami, kad estetikos, pažangos, kultūros ir meno rėmimas formuoja jų pačių įvaizdį, taip pat džiugiai bendradarbiauja. Pažangiai verslo organizacijai aktyvus santykis su menu ir kultūra tapo būtinybe norint atrodyti patraukliai visuomenės akyse. Lietuvoje, beje, yra jau nemažai užsimezgusių efektyvių verslo organizacijų ar pavienių asmenų ir kultūros kūrėjų ryšių.

Vis dėlto anglų kalbos žodžio sponsor reikšmė (šefas, laiduotojas, globėjas, partneris) liudija ne vien komercinės prigimties, bet ir gilesnius ekonomikos ir kultūros atstovų ryšius. Tai reiškia, kad parama neturėtų būti nukreipta tiesiogiai į konkretų tikslą – kad atsipirktų. Pats rėmėjas savo veiklą turėtų vertinti labiau „nematerialiai”, t. y. pasitenkinti savo, kaip rėmėjo, vardo populiarinimu. Tai laiduoja didesnį visuomenės pasitikėjimą, o juk to ir siekia vadinamieji sponsoriai?

98,5 proc. Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro finansavimo sudaro valstybės skiriami pinigai, o finansinė parama – 1,5 proc. „Verslo teikiamos finansinės paramos lygis keletą metų išlieka panašus. Kadangi teatro biudžetas dėl jo specifikos didelis, rėmėjų teikiama parama nėra labai ženkli”, – rašoma tinklalapyje opera.lt. Kad ir kaip ten būtų, ir tokia „nedidele” suma tikriausiai negali pasigirti nė vienas kitas Lietuvos teatras.

Glaustai apibūdinant, įprasčiausias kultūros renginių rėmimo tipas Lietuvoje yra finansinė parama mainais į reklamos priemonėse minimą rėmėjo vardą. Kas kita yra savanoriški paramos fondai, jungiantys atskirus asmenis, kuriuos vienija bene vienintelis dalykas – noras paremti tam tikrą organizaciją. Tikriausiai šis savanoriškumo principas ir daro fondų narius elitu, tai yra esančiais „aukščiau”. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog jiems nereikia nei reklamos, nei natūrinių mainų – juk jie dirba veltui, savanoriškai. Bet ne viskas yra taip „angeliška”.

Įmonės dažnai rengia šventes teatruose. Naujųjų metų, įmonės gimtadienio ar kita proga užsako spektaklį, t. y. sumoka už salėje esančias vietas, ir įmonės darbuotojai būna vieninteliai spektaklio žiūrovai. Jeigu įstaigos biudžetas tai leidžia – užsisako ir furšetą po spektaklio. Tačiau dar neteko girdėti, kad tokius savo renginius firmų vadovai vadintų „teatro rėmimu”. Jie gauna šventę, teatras tą vakarą turi lankytojų. Iš esmės savanoriškų meno rėmėjų fondų renginiai vyksta labai panašiai. Visa tai fondų nariai vadina parama. Vienas žymiausių paramos teatrui fondų pavyzdžių – fondas „Orfėjaus lyra”, remiantis Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą.

* * *
Bus visiškai teisūs tie, kurie sakys, jog tokia teatrų paramos fondų praktika pasaulyje yra pripažinta ir priimtina. Ir bus neteisūs tie, kurie manys, jog šiuo straipsniu norėta pasakyti, kad tokių fondų nereikia. Tačiau iškilminguose pokyliuose matant žvilgančias suknias, nepaprastai išdidžias povyzas ir prašmatnias vaišes net šampanas apkarsta. Nes lengva justi, kad nemaža dalimi viskas ir daroma dėl tų pokylių, kuriuose nariai vieni kitiems save parodo, vieni kitus apžiūri, gauna ir suteikia neformalų patvirtinimą „tu čia, reiškia, tu vis dar iš elito”. Argi reikėtų tokios pokylių pompastikos, jeigu tikslas būtų vienintelis – paremti meną? Neabejoju, kad ir artistai vakarais, po spektaklio, eidami valgyti savo kuklios vakarienės, apie tai kartais pagalvoja…

Žurnalas “Miesto IQ”

2010 m.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s