Cirkas atvažiavo!

Cirko menas Lietuvoje nugrūstas į užkampį.

Žodis „cirkas” Lietuvoje daug dažniau minimas kaip alogijos, netvarkos, chaoso sinonimas, negu kaip meno rūšies ar pastato, kuriame rodomi tikri cirko pasirodymai, įvardijimas. Cirkas yra chaoso, blaškymosi ir neužtikrintumo pasaulis – toks dažniausias cirko įvaizdis visuomenėje ir tokia cirko finansinė, socialinė bei struktūrinė padėtis Lietuvoje.

Nors iš tiesų cirkas turi tam tikro panašumo į teatrą. Čia veikia tas pats žiūrovo ir kūrėjo akistatos stebuklas, kai menas yra perteikiamas tiesiogiai, be tarpininkų, ne taip, kaip knygoje ar paveiksle, kuriuos skaitydamas ar žiūrėdamas nesusiduri su tai sukūrusiu menininku. Cirke ypač vertinama artistų jėga, ištvermė, tikslumas, darna, atsidavimas savo darbui. Jeigu šios vertybės puoselėjamos, žiūrovas tai gerai junta ir pasirodymų metu perima.

Dabartinio cirko pagrindinė auditorija yra vaikai maždaug nuo penkerių iki dvylikos metų. Taip yra dėl konservatoriškos, nenorinčios žvelgti į naujausias meno tendencijas, cirko neišgujamos tradicijos pasirodymuose naudoti gyvūnus. Tačiau novatoriškame, rimtas, meniniu požiūriu vertingas programas turinčiame cirke auditorija yra neapibrėžiama. Cirko meno elementais – muzika, sportu, scenografija, kostiumais – gali gėrėtis įvairaus amžiaus bei socialinės grupės atstovai. Į cirką galima leistis visai šeimai, ir kiekvienas iš to gaus savo pasitenkinimo dalį. Ištvermę, stulbinamus artistų fizinius sugebėjimus, numerių sudėtingumą geriau įvertina suaugusieji, vaikai labai reaguoja į humoristinius intarpus, o kostiumai, muzika ir scenografija svarbūs tiek suaugusiesiems, tiek vaikams.

Juo labiau cirko auditorija nediferencijuotina tautybės ar socialinės padėties, išsilavinimo aspektais, nes cirkas tarp menų užima ypatingą vietą; cirkas – vizualinis (jam nebaisūs kalbos barjerai) ir universalus (prieinamas visokiai publikai) menas. Jis suartina ir vienija skirtingas šalis ir epochas, kultūras ir pasaulėžiūras.

Geriausi, aukščiausio lygio šiuolaikinio cirko pavyzdžiai yra „Cirque du Soleil” („Saulės cirkas”) Kanadoje bei Kinijos cirkas (pavyzdžiui, „Imperatoriškasis Kinijos cirkas”). Itin ryškūs šiuolaikinio cirko, kuriame vyksta daugelio menų, kaip lygiaverčių, sintezė, pavyzdžiai yra „Cirkus Cirkör” Švedijoje bei „Dancetheater Cirk” Danijoje. Čia yra sujungiama teatras, muzika (netgi opera), šokis, pantomima, cirko artistų numeriai.

Lietuvoje cirko mokyklų nėra

Lietuvos kultūros ministerijos tinklalapyje buvo pasiteirauta, ar egzistuoja cirko artistų ir jų pasirodymų profesionalumo vertinimo kriterijai, ar yra speciali komisija, kuri vertina pasirodymų kokybę. Atsakymas buvo toks: „Tokios komisijos Lietuvoje nėra. Pavyzdžiui, dramos teatro artistų profesionalumas yra vertinamas pagal atitinkamą aukštosios mokyklos baigimo diplomą arba turimus profesionalumo įgūdžius toje srityje, darbo patirtį”.

Vienintelė organizacija Lietuvoje, mokanti vaikus cirko meno, yra „Ąžuolyno meškučių cirko” studija, neturinti mokymo įstaigos statuso. Lietuvoje nėra cirko mokyklų, institutų, akademijų. Antra vertus, visuomenė neturi didelio poreikio būtent cirko menui. Taip susidaro užburtas ratas: cirkai nešiuolaikiški, neaukštos kokybės, todėl neturi didelės paklausos, o nuo paklausos priklauso finansinė cirkų padėtis, taigi ir galimybė renovuoti, inovatorizuoti meną.

Tuo tarpu yra labai nedaug tokių šalių, kurios neturėtų cirko mokyklų. Įdomios ir aukštos kokybės cirko mokyklos yra, pavyzdžiui, Australijoje, Izraelyje, Rusijoje, daugybė Prancūzijoje, Amerikoje. Beveik visi didesni pasaulio cirkai prie savęs turi veikiančias mokyklas ar bent studijas. Taip pat yra cirko akademijos, pavyzdžiui, Amerikoje, Švedijoje, Prancūzijoje ir kitose šalyse, kurios būna labai įvairaus lygio. Bene mažiausiai yra cirko institutų, tačiau tai – rimčiausios cirko meno mokančios įstaigos, suteikiančios aukštojo išsilavinimo specialistų diplomus.

Vis dėlto dar yra daugybė painiavos ir kliūčių dėl šalių įstatymų cirko atžvilgiu, tai susiję ir su artistų ugdymu, ir su cirkų finansavimu. Cirkas dar neturi lygiaverčio statuso, o kartu ir garantijų, kaip muzika, teatras ar sportas. Europos Parlamento Kultūros ir švietimo komiteto pranešimo projekte „Dėl naujų cirkui, kaip Europos kultūros daliai, kilusių sunkumų” pabrėžiama, kad „apskritai nėra įstatymų, reglamentuojančių cirko reikalus, cirkas paprastai priklauso kitų sričių, pvz., švietimo, pramogų, infrastruktūros, eismo, įrangos, menininkų, mobilumo, viešųjų susirinkimų, priešgaisrinės apsaugos bei gyvūnų apsaugos, teisinio, reglamentavimo sferai”.

O buvo laikas…

Lietuvos žmonės paprastai matydavo tik gastroliuojančius cirko artistus. Iki XIX amžiaus pabaigos Vilniuje gastroliuojančios trupės statydavosi savo laikinus pastatus Katedros ir Lukiškių aikštėse.

XIX a. pab.-XX a. pr. Lukiškių aikštėje stovėjo neišvaizdus pastatas gaubtu stogu – Vilniaus stacionarus cirkas. Tačiau vis dar nėra aišku, kas buvo tikrasis jo įkūrėjas. Didelis medinis pastatas, iš pradžių stovėjęs kairiajame Lukiškių aikštės krašte, 1897 m. buvo perkeltas į aikštės vidurį (maždaug ten, kur seniau stovėjo paminklas V.Leninui, galėjo būti cirko maniežas). Pastato būklė apskritai buvo prasta, stogas leido vandenį, arena buvo maža; 1907 m. pastatas imtas rengti vaidinimams žiemą – įrengtos dvigubos sienos, pastatytos krosnys. Čia gastroliavo daug žymiausių pasaulio cirko trupių: G. ir A.Činizelių, A.Salamonskio, A.Devinjė, E.Hercogo, V.Izako, K.Feronio, A.Hameršmito.

Tuo pat metu stacionariame cirke vyko ne vien cirko vaidinimai. Jame buvo rengiami imtynių, sunkumų kilnojimo čempionatai, parodos, teatro trupių vaidinimai (1907 ir 1909 m. – ukrainiečių; 1910 m. – žydų; 1913 m. – Imperatoriškųjų teatrų aktoriaus M. Petipos). XIX amžiaus pabaigoje atsirado kinas, kuris taip pat buvo rodomas stacionaraus cirko pastate, tačiau sulaukė per mažo Vilniaus publikos dėmesio; tuo tarpu cirko vaidinimus kasdien lankė vidutiniškai po du tūkstančius žmonių.

Apie 1929 m. buvo įkurtas pirmas lietuviškas profesionalus cirkas „Aušra”. Artisto Romo Ramanausko iniciatyva 1944 m. buvo suburtas „Cirkas scenoje”. 1950 metais į TSRS cirkų susivienijimą įtrauktas kolektyvas pradėjo dirbti manieže ir 1959 metais buvo pavadintas Vilniaus vardu. Šiandien lietuviško cirko tradicijas tęsia Petro Variakojo 1995 metais įsteigtas „Baltijos cirkas”.

Daug Lietuvos cirkui nusipelnė italas Maksimilianas Trucis bei jo sūnūs – Rudolfas ir Žižetas (M.Trucis buvo palaidotas Rasų kapinėse, o po daug metų jo palaikai perkelti į Kauno cirko brolių kapines). Tikslių žinių, kada cirko pastatas buvo nugriautas, nėra.

„Ąžuolyno meškučių cirkas” įkurtas 1991 m. Cirkas yra įsikūręs Kauno kultūros rūmuose. Cirko kolektyvas atlieka numerius su įvairiais gyvūnais; cirko artistai čia yra tarsi nuolatiniai personažai, kadangi cirko auditorija yra vaikai (vienračio figūristė, panelė su lankais, klounas, Karlsonas, iliuzionistas, Pepė ir kt.).

Be to, nuo 1975 metų veikia mėgėjų cirkas „Svajonė”, įsikūręs Radviliškio kultūros rūmuose.

Kaip gimė cirkas

Šiuolaikinis cirkas gimė XVIII amžiuje Anglijoje, tačiau pradžioje buvo vadinamas ne cirku, o amfiteatru. Tačiau cirko meno ištakos siekia septintąjį tūkstantmetį prieš mūsų erą. Jis negimė iš karto toks, kokį mes įpratę matyti dabar. Cirkas yra kelių menų sintezė, kiekvienas tų menų turėjo savo raidą iki susiliejimo cirko meno žanre ir transformavosi.

VI amžiuje prieš mūsų erą Romoje Didįjį cirką pastatė Tarkvinijus Senasis. Jame galėjo apsilankyti 320 000 žiūrovų (ketvirtadalis visų to meto Romos gyventojų). Šiame cirke, kitaip nei kitur tais laikais, moterys ir vyrai galėjo sėdėti kartu. Romėnų karvedys ir politinis veikėjas Gnėjus Pompėjus Didysis jame rengdavo penkių dienų cirko pasirodymus, kuriuose dalyvaudavo liūtai, žirafos, daugybė dramblių, fokusininkai, akrobatai, atletai; atrodytų, viskas – lyg klasikiniame cirke. Tačiau tai buvo stulbinami gyvūnų skaičiai. Numeriai pasižymėjo tam metui būdingu gyvybės nevertinimu – žūdavo ne tik gyvūnai, bet ir žmonės: jojikai, stovėdami ant dviejų arklių balnų, kaudavosi; liūtai kovodavo su drambliais, žmonės grumdavosi su įvairiais gyvūnais. Antikiniais laikais ant Vatikano kalvos stovėjo didelis imperatoriaus Nerono cirkas. Nors kraujo praliejimas buvo vertinamas labiau negu jėga ar lankstumas, tačiau tai neabejotinai buvo pirmieji stacionarūs cirkai – amfiteatrai.

Cirkas buvo politinis įrankis, padedantis imperatoriams pelnyti liaudies, reikalaujančios „duonos ir reginių”, pasitikėjimą bei patricijų – turtingojo Romos imperijos gyventojų sluoksnio – prielankumą. Imperatorius, senatoriai, kunigaikščiai, tie, kurie finansiškai rėmė varžybas, tie, kurie pirmininkavo konkursui ir žiuri, kuri apdovanodavo prizais laimėtojus, turėdavo rezervuotas vietas pirmosiose eilėse.

Žlugus didžiosioms imperijoms, pirmiausiai pasirodė pavieniai klajojantys artistai, kurie siekdavo linksminti panašius į save – paprastą liaudį, rodė lankstumo stebuklus, taip pat dresuotus gyvūnus. Daugybę amžių (nuo Romos imperijos žlugimo ir ankstyvųjų viduramžių, kai nebebuvo turtingų valdovų remiamų pramogų, iki XVIII amžiaus, laikomo klasikinio cirko susiformavimo amžiumi) klajojantys cirko artistai rodydavo savo numerius jomarkuose. Jų pasirodymai buvo tapę neatskiriama jomarkų dalimi. Artistai paprastai keliaudavo iš miesto į miestą su šeimomis, kurių kiekvienas narys prisidėdavo prie pasirodymų.

Ypatingą padėtį cirko artistai įgijo renesansui, meno ir mokslo suklestėjimo amžiui, pereinant į baroką – puošnumo, prabangos, tuščios dvaro kultūros laikus. Komediantai, fokusininkai, juokdariai, žonglieriai, akrobatai mėgavosi pasaulio didžiųjų, turtingųjų dėmesiu, globa ir neribotomis teisėmis. Tokia padėtimi buvo piktnaudžiaujama. Artistai pradėjo gyventi visiškai palaidą, ištvirkėlišką gyvenimą; jie buvo išvyti iš dvarų ir pateko į valdovų, visuomenės ir Bažnyčios nemalonę. Elžbietos I valdymo laikais cirko artistus visoje Europoje laikė eretikais ir degino laužuose. Bažnyčia regėjo juos kaip pikčiausius savo priešus, žonglierius kaltino baltąja magija, iliuzionistus – juodąja. Kaip ištvirkėliško, visuomenei žalingo meno atstovai buvo ekskomunimuoti cirko artistai, aktoriai ir iki Prancūzijos revoliucijos – 1789 m. liepos 14 d. – neturėjo visų civilinių teisių.

Tačiau Bažnyčia negalėjo lengvai paniekinti įtaigių scenos jėgų; kai kuriose vietose rinktinei publikai vis dar buvo rengiami cirko pasirodymai. Juose dalyvaudavo ir žymūs žmonės, pavyzdžiui, W.Shakespeare‘as (V.Šekspyras). Cirko artistai, siekdami įtakingų žmonių paramos ir priedangos, stojo į slaptas organizacijas, masonų ložes.

XVIII amžius – revoliucijų amžius. Kartu su laisvės judėjimu kito visuomenės nuotaikos, poreikiai. Būdingiausi romantizmo bruožai – žavėjimasis gamta, egzotiškais, keistais daiktais ir reiškiniais, okultizmu bei jausmingumu. Trokšdama laisvės viskam, publika svajojo apie didelius reginius, ilgėjosi senosios Romos. 1755 metais Vienoje buvo atidarytas teatras, panašus į amfiteatrą po atviru dangumi. Ten buvo rodomos medžioklės scenos, gyvūnų kovos ir arklių numeriai. Tokie buvo ir Londono „Vaks” – holas, Paryžiaus Koliziejus, panašesnis į atrakcionų parkus nei į tikrą cirką, tačiau čia buvo klasikinio cirko išraiškos priemonių, formų ieškojimų pradžia.

„Atgimimas”

2006 m.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s