G. Dapšytė: gaila ir keista, kad teatralai tyli

„Kalbame jau ne apie Romeo Castellucci, o apie tai, kaip Lietuvos teatras gyvens toliau. Bandoma sukurti precedentą, po kurio politikų kišimasis į meno turinį galėtų tapti norma”, – mano teatrologė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos doktorantė, Scenos meno kūrėjų asociacijos direktorė Goda Dapšytė.

Jos rašomos disertacijos „Teatras ir cenzūra. Estetinės transformacijos sovietmečio lietuvių teatre” temos aktualumas šiandienai pastarąją savaitę pasitvirtino su kaupu. Išankstinės reakcijos į italų režisieriaus spektaklį „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją”, kuris įtrauktas į festivalio „Sirenos” programą ir bus rodomas šeštadienį bei sekmadienį, atvėrė kupiną neišsiaiškintų šalies vidinių problemų skrynią.

– Kažkas kažkodėl įtikėjo, kad spektaklyje naudojamos tikros išmatos, supanikavo. Vėliau, pasidomėję daugiau, neigiamai nusiteikusieji sakė jau ne „mėtomos fekalijos”, o „mėtomi daiktai”, bet išankstinė nuostata buvo per plačiai pasklidusi, kad sustotų. Į ką buvo reaguojama nuo pat pradžių – į meno kūrinį ar kažkieno menamas žinias?

– Reakcija atsirado kone paskutinę minutę, tai yra prieš rodant spektaklį, o plakatas buvo rodomas nuo pavasario. Kodėl reakcija būtent tokia, manau, yra daug priežasčių, priklauso, iš kurio kampo žiūrėsime. Svarbiausia, kad kalbame apie spektaklį, kurio niekas nematė. Lietuvoje yra daugiausia 20 žmonių, kurie galėjo matyti spektaklį ar visą jo įrašą (interviu darytas penktadienį – red. past.). Apie ką šneka visi likusieji – sunku spręsti.

Jie šneka apie savo perskaitytas recenzijas, surinktas žmonių nuomones. O nuomonės yra sunkiai bevertinamas įrodymas.Kalbėti apie patį spektaklį iki šios dienos dar negali niekas, nebent „Sirenų” atstovai, kurie jį matė, ar Vidas Bareikis, kuris jį matė Maskvoje. Tačiau pagrindiniai šios istorijos herojai remiasi nuogirdomis ar straipsniais. Tai yra bandymas taikyti prevencinę cenzūrą.

– Man pačiai ne kartą buvo, kai jaučiu iš anksto, jog man tam tikro spektaklio nesinori: dėl žinomų raiškos priemonių, dėl pažįstamo režisieriaus braižo ar kitų dalykų. Žinoma, dėl to niekam nesiūlyčiau neiti į tą spektaklį. Kiek tvirtą nuomonę galima turėti apie spektaklį, jo nemačius?

– Vėlgi, ar mes turime omenyje profesionalus, kurių darbas yra susidaryti nuomonę, žinoti, kas darosi Europoje ir pasaulyje, net nemačius tam tikrų kūrinių, ar tiesiog žiūrovus? Tam ir yra skirti anonsai, kad jie galėtų turėti suvokimą, ar jiems tenai eiti. Kokį poveikį žmogui padaro spektaklis, galima vertinti tik jį jau pamačius. Eiti į teatrą, stebėti spektaklį ir interpretuoti yra gana intymus dalykas.Kartais net nekontroversiški spektakliai sulaukia prieštaringų reakcijų. Pavyzdžiui, yra buvęs ne vienas bandymas cenzūruoti pjesę „Romeo ir Džuljeta”.

Prieš metus ar porą viename Amerikos miestelyje buvo bandoma uždrausti mokiniams rodyti kanadiečių teatro, kuris specializuojasi Williamo Shakespeare’o kūryboje, spektaklį. Pasak kai kurių to miestelio gyventojų ir pedagogų, „Romeo ir Džuljeta” kaip kūrinys skatina nepilnamečių seksą, nepaklusimą autoritetams, narkotikų vartojimą ir savižudybes. Norėta išbraukti konkrečias frazes iš W.Shakespeare’o kūrinio.

– Kokių panašių atvejų yra buvę nepriklausomoje Lietuvoje?

– Mėginimų ar ketinimų tikrai yra buvę. Pastarasis atvejis buvo Panevėžyje, kai teatras panaudojo vienos gyvenvietės pavadinimą pakeisdamas pjesės tekstą. Pjesėje buvo nuoroda, kad tai girtuokliaujanti gyvenvietė, o pakeista į realią lokaciją netoli Panevėžio. Pirmas mėginimas – realiai pavykęs – buvo taikyti visuomeninę, o ne politinę cenzūrą, nes pagrindinis pasipriešinimas tuomet buvo iš gyventojų. Dėl politinės cenzūros – gal nedrįsčiau to įvardyti kaip tiesioginės cenzūros, bet kultūros viceministras Deividas Staponkus viešai pareiškė, kad teatras turėtų tą pavadinimą pakeisti. Tai reiškia aktyvią turinio kontrolę, o kai tai skamba iš politikų lūpų, ypač mūsų šalyje, kur finansavimą kultūrai vis dar skirsto politinės institucijos, tai kelia nerimą.

– R.Castellucci spektaklio atveju kultūros ministras Arūnas Gelūnas vis dėlto pareiškė solidarią su menu poziciją.

– Taip, bent jau Kultūros ministerija šitoje situacijoje suvokė, kas čia darosi. Tai yra labai džiugu.

– O štai pasiūlyta jam į lėkštę už tai prišlapinti.

– Labai džiaugiuosi dėl ministro pozicijos, dėl įvardijimo tiesiogiai, kas iš tikrųjų vyko. Buvo inicijuojamos dvi rezoliucijos: viena iš jų skatino Vyriausybę uždrausti rodyti spektaklį, kitu atveju buvo raginama boikotuoti. Įdomu tai, jog tie, kurie ragino boikotuoti, manė, kad tai nėra cenzūra. Šiuo atveju tai yra raginimas taikyti visuomeninę cenzūrą.

Yra pasirinkimo laisvė neiti į spektaklį ir jo nežiūrėti. Tačiau kai yra konkrečios visuomenės grupės veiksmas, nukreiptas prieš konkretų meno kūrinį, tada mes jau galime šnekėti apie bandymus taikyti visuomeninę cenzūrą arba jos taikymą.Yra buvę Didžiojoje Britanijoje, kai dėl indų religinius įsitikinimus žeidžiančių scenų teatras buvo apmėtytas akmenimis. Iš tikrųjų teatras spektaklį sustabdė, nes kilo grėsmė aktoriams, išeinantiems iš spektaklio, pačiam pastatui ir panašiai. Tai yra ekstremalesnis visuomeninės cenzūros atvejis. Tačiau bet kokiu atveju, kai visuomenės grupė priešinasi, tai yra tam tikra cenzūra. Cenzūra yra labai įvairių rūšių, ne tik toji akivaizdi politinė.

Taip, mūsų atveju tai nėra labai ekstremalu, tai yra pilietinio pasipriešinimo pozicija, kodėl gi ne. Bet ją priimti skatina valdžia, o tai ir kelia nerimą.

“Vilniaus diena”

2012.10.07

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s