Kaip pasiekti, kad paaugliai savo noru atsiverstų knygą?

Ar literatūra turi nusipelnyti jaunojo skaitytojo dėmesio, ar pakanka, kad ji būtų privaloma pagal mokomąsias programas? Kaip pasiekti, kad paaugliai nors trumpam paleistų išmaniuosius telefonus bei kompiuterius ir savo noru į jas imtų knygas? Šiuos klausimus kėlė šiųmetės Vilniaus knygų mugės tema ir diskusijų dalyviai.

YVA ir mediniai atvirukai

Paaugliams ir jaunimui skirta literatūra tapo pagrindiniu 14-osios knygų mugės akcentas ir tema. Daugiau dėmesio vaikų ir jaunimo literatūrai savo stenduose skyrė visos didžiosios šalies leidyklos.

Lankantis mugėje buvo nesunku pastebėti, kad vienos leidyklos labiau orientuojasi į paauglius, kitos pristato daugiau knygų vaikams, dar kitos siūlo daugiausia fantastines knygas jaunimui.

Mugėje buvo įrengta Vaikų ir paauglių salė. Pastarosios stenduose – nemažai masinės gamybos prekių: nuo prisegamų ženkliukų su Justino Bieberio atvaizdais iki grupės YVA albumų ar kanceliarinių prekių. Vis dėlto įvairove nenusileido ir akiai mielų rankdarbių stendai su mediniais atvirukais, užrašų knygutėmis, dėlionėmis, mediniais žaislais, rankinėmis.

Ar tikrai normos neišvengiamos?

Knygomis ir kitomis prekėmis tematikos atskleidimas neapsiribojo: apie literatūrą paaugliams surengtos kelios diskusijos.

Mugėje dalyvavusos ir vieną iš diskusijų surengusios Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos atstovų nuomone, paauglių skaitymas – probleminis klausimas tiek pedagogams, tiek bibliotekininkams.

Pagrindo diskusijoms esama nemažai: specialistai patys kelia klausimą, ar literatūros vadovėliai, rekomenduojamos knygos skatina paauglius jas skaityti, o gal net nelieka laiko laisvalaikio skaitiniams?

Diskusijos „Ką ir kaip skaito Lietuvos mokykla XXI a. pradžioje?“ savo požiūrius atskleidė skirtingų kartų atstovai. Nuo pamąstymų, ką jaunieji skaitytojai turėtų skaityti, pereita prie klausimo – kiek?

Diskusijos dalyvis Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) direktorius Mindaugas Kvietkauskas mano, kad pagrindinė mokykloje kylanti problema yra (dis)balansas tarp normų ir maišto ir poreikis tai suderinti.

„Ši problema amžina. Vienoje pusėje – siekis įdiegti tam tikras visuomenės normas, kitoje – jaunų žmonių noras ieškoti alternatyvų. Bet galvojant, kokius skaitinius siūlyti mokykloms, reikia derinti abu dalykus. Perteikiant lietuvių literatūrą, kultūrą, nepaisant dalies pedagogų gebėjimo įdomiai dirbti su literatūra, jaučiamas iš sovietmečio ateinantis dėmesys normatyvams. Žinoma, tai neišvengiama ruošiantis egzaminams, tačiau kitas dalykas, kai sakoma, kad reikia normatyvinio vadovėlio, kuris turi būti aiškus. Nuo A iki Z“, – kalbėjo M.Kvietkauskas.

Klasika – prieš ar šalia mados?

Kita tendencija, anot LLTI vadovo, – populizmas. „Tai yra viešosios erdvės, žiniasklaidos reakcija į tradiciją kaip į apskritai nevertingą dalyką, į klasikinę literatūrą – kaip į nuobodžią. Požiūris, kad moksleivis yra klientas, ir jeigu jam nuobodu, vadinasi, ir nereikia tos klasikos. Šis populizmas veikia jaunus žmones, dėl to reikia rasti dermę tarp normos ir tos populiariosios nuomonės“, – mano M.Kvietkauskas.

Kultūros istorijos tyrinėtojas, visuomenininkas, Vilniaus universiteto docentas Darius Kuolys tiki, kad esminė problema – pokomunistiniu laikotarpiu orientuojamasi į individualumą.

„Manoma, kad vaiką reikia patraukti prie knygos tam, kad jis pats rinktųsi, ką skaityti. Ši literatūros, kaip priemonės komunikacijos ugdymui, samprata stipri Vakarų pasaulyje. Suprantama, kad ji turi šalininkų ir Lietuvos kultūros gyvenime. Kitas klausimas, ar įmanomas kompromisas ir lietuvių, kaip tam tikros intepretacinės bendruomenės, išlikimo klausimas. Tai bendruomenė, kuri turi tam tikrus bendrus tekstus ir yra jų skaitytojai. Šiandien Lietuvos jaunimas gali priklausyti interpretacinei bendruomenei, kuri skaito Jurgą Ivanauskaitę, Ričardą Gavelį, ir gali būti artimesnė interpretacinei bendruomenei, kuri skaito “Harį Poterį„, Jerome’ą Salingerį. Klausimas toks: kuri bendruomenė turės daugiau magnetizmo, ir ar po 50 metų mūsų tekstai dar galės sieti į vieną interpretacinę bendruomenę“, – įžvalgomis dalijosi D.Kuolys.

M.Kvietkauskas leidosi į diskusiją su D.Kuoliu: ar tikrai reikia taip griežtai išskirti tas dvi bendruomenes?

„Jeigu jau “Harį Poterį„ skaito, tai savos literatūros šiam skaitytojui tikrai nebereikia? Taip, kitakalbių gerų autorių skaitymas neturėtų užgožti savos literatūros, bet nereikia ir rinktis “arba-arba„, – sava ir užsienio literatūra gali darniai papildyti viena kitą“, – mano M.Kvietkauskas.

Pritardamas, kad atsisakyti užsienio literatūros nereikia, D.Kuolys vis dėlto priminė, kad ne kartą Lietuva jau buvo netekusi nacionalinės kultūros traukos ir pradėjusi „gravituoti į kitos kultūros pusę“. „Turime būti atviri, bet turime ir išsaugoti savos kultūros magnetizmą. Žinoma, jeigu savas likimas nerūpi, tada taip, galime nekelti šio klausimo“, – mano D.Kuolys.

Kanonai ir pajėgumai

LLTI atstovo įsitikinimu, negalima leisti pasimiršti požiūriui, kad pažinimas yra įdomus: jaunus žmones pritraukti prie savos literatūros galima, pavyzdžiui, pasakojant apie Lietuvą kaip apie įvairiatautį, įvairiakultūrį kraštą. Vis dėlto kyla diskusijos ne tik apie literatūros turinį, bet ir dėl to, kiek turėtų moksleiviai skaityti.

„Neišvengiamas klausimas yra apie kanonus. Mūsų kanoną sudaro 28 autoriai – daug tai ar mažai? Egzistuoja tokia reakcija, kad tai yra per daug, vaikai negalės įsisavinti tiek literatūros. Vis dėlto Lenkijoje, su kuria, beje, diskutuojame švietimo klausimais, valstybinės kalbos egzamino kanoną sudaro 53 autoriai. Kas yra per daug ar per mažai, matyt, būtų mentaliteto klausimas. Ar mūsiškis pakankamas, kad galėtume savo klasiką suvokti?“ – retoriškai klausė M.Kvietkauskas.

Klausimas neliko neišgirstas: prie diskusijos prisijungė keletas Vilniaus licėjaus moksleivių ir, kišenėje žodžių neieškodami, ėmė oponuoti vyresniosios kartos atstovams.

“Licėjuje analizuojame 10 kūrinių, vieną – maždaug porą mėnesių, ir manau, kad tokia ši sistema kur kas pranašesnė. Dabartinė mokyklų sistema neverčia gerai išmokti visko apie visus kūrinius ir tuos 28 autorius, tačiau visuomet galima praslysti, netgi mokytojai pataria, kurią kūrinio dalį reikėtų mokėti geriau, o kas – ne taip svarbu. Nežinome, kaip šiuo atžvilgiu yra toje pačioje Lenkijoje. Sistema, kurioje mokausi, egzaminui reikalauja vos 3–4 kūrinių, kuriuos būname išnagrinėję labai išsamiai, ilgai interpretuojame, aiškinamės kontekstą, renkame informaciją. Neįsivaizduoju, kaip galima būtų spėti taip įsigilinti studijuojant keliasdešimt autorių per porą metų – tai ir verčia mokinius ne mokytis pagal programą, o mokytis praslysti, – atviravo licėjaus auklėtinis.

Jam antrinęs bendramokslis pateikė ir pavyzdžių. „Na, gerai, perskaičiau aš Mikalojų Husovianą, bet prisimenu tik tiek, kad rašė apie gamtą. Manau, kad išties galima padaryti lietuvišką literatūrą ir kultūrą patrauklią jaunimui, bet grįžčiau prie Maironio iškeltos idėjos, jog reikia tuomet pradėti nuo Kristijono Donelaičio, o ne Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus ar M.Husoviano“, – sakė moksleivis, sulaukęs bendraamžių pritarimo, kad mokiniams artimesnė ta istorija, kurią „dar galima pačiupinėti“.

„Bet galbūt norima, kad toji istorija ateitų iš Vytauto? Tai klausimas programų sudarytojams: kokį valstybingumą mums norima mums įdiegti, ar tikrai esate apsisprendę?“ – klausė vaikinas.

Kad vertinga būtų ir patrauklu

Kitoje Knygų mugės diskusijoje „Knygos paaugliams: kur jos yra ir kaip jos atrodo?“ kalbėta apie grožinę literatūrą jauniesiems skaitytojams. Ginčų čia būta mažiau, bet gausiau daugtaškių.

Diskusijoje dalyvavo literatūros tyrinėtojas Kęstutis Urba, pedagogė Violeta Juodelienė, rašytoja Edita Milaševičiūtė, moksleivė Dalia Miknevičiūtė. Diskusiją moderavo literatūros magistrantė Emilija Visockaitė.

Paklaustas, kur būtų riba tarp literatūros suaugusiesiems ir paaugliams, K.Urba nesiryžo brėžti aiškios linijos. „Tai reliatyvus dalykas. Netgi amžiaus tarpsnių teorijos skiriasi. Angliškai “young adult„ yra dešimtokas, pas mus paauglys – maždaug 13–19 metų. Atkreiptinas dėmesys, kad paauglių literatūroje dažnai vaizduojamas dvylikametis, – tai esminių lūžių amžius, virsmas. Sakyčiau, paauglystė prasideda nuo 11 metų, o jos pabaiga yra problemiška. Jie dar būna paaugliai, bet jau turi skaityti vyresniųjų literatūrą, nors yra skirstomi į jaunesniuosius paauglius ir vyresniuosius. Kita vertus, net toje pačioje klasėje, tarp vienodo amžiaus vaikų, būna labai skirtingų interesų. Kartais jaunesnieji paaugliai skaito meniškesnę literatūrą nei vyresnieji. Pastarųjų literatūrai būdingi aštresni, stipresni pojūčiai“, – sakė K.Urba.

E.Visockaitės pastebėjimu, esama dviejų literatūros paaugliams krypčių: pirmoji – tokios knygos, kurias suaugusieji norėtų, kad paaugliai skaitytų, ir kita – kurią paaugliai patys nori skaityti.

V.Juodelienės manymu, reikėtų ieškoti šių dviejų krypčių dermės. „Sakyčiau, kad visi mokytojai žino, kokia literatūra yra vertinga. Kaip atsirinkti tokią, kuri ir vaikui patiktų? Dažnai vaikai būna patenkinti, kad perskaitė knygą, nors ji tikrai nėra paprasta. Galima įvairiai vertinti, pavyzdžiui, knygą “Heroinas„, bet ar reikia nuo vaiko slėpti, ko yra gyvenime? Turi būti gėrio ir blogio kontrastas, bet knygų reikia visokių“, – savo požiūrį dėstė pedagogė ir prisipažino, kad pati dažnai skaito knygas, siūlomas moksleiviams, ir kartais stebisi, jog jie tikrai gerai suvokia ir išties sudėtingus kūrinius.

Pedagogės pastebėjimu, tarp moksleivių itin skaitomų lietuvių autorių yra Vytautas Račickas, Kristina Gudonytė, Kazys Saja, Gendrutis Morkūnas, Vytautas V. Landsbergis. „Reikia nepamiršti, kad, sudarant populiariausių autorių sąrašus, svarbus veiksnys yra, kiek jie knygų išleidžia, dėl to negalime teigti, kad jie yra mėgstamesni nei tie, kurie išleidžia knygas retai ir mažai jų“, – pedagogei pritarė K.Urba.

Diskusijos dalyviai vienbalsiai sutarė: teigti, kad paaugliai šiais laikais visai nebeskaito, negalima: tiesiog su knyga dabar konkuruoja išmanieji telefonai, kompiuteris.

Galioja sena tiesa

2008 m. Knygų mugėje Metų skaitytoja išrinkta tuomet dar šeštokė D.Miknevičiūtė diskusijos dalyviams priminė seną taisyklę – skaityti vaikai įpranta perimdami pavyzdį iš tėvų. „Jeigu niekas aplinkoje neskaito, ir vaikas neskaitys, ir jokia prievarta čia nepadės. Viskas ateina iš šeimos: jei skaito tėvai, skaito ir vaikai“, – tikino moksleivė.

Vis dėlto rašytoja E.Milaševičiūtė pridūrė, kad ne tik paauglius skaityti reikia raginti, bet ir autorius rašyti paaugliams paskatinti.

„Paraginti rašyti paaugliui – puiki iniciatyva. Tiesa, tokio prestižo, kaip rašydamas suaugusiajam, niekada negausi. Vis dėlto tokios iniciatyvos yra pradžia, po kurios atrastus gerus rašytojus reikėtų pristatyti, pavyzdžiui, mokyklose, o jeigu bibliotekose trūksta knygų – jų nuvežti. Daugelis nerašo paaugliams, manau, būtent dėl prestižo trūkumo: net rašymas vaikams atrodo tarsi rimčiau, o paaugliams – visai nerimtai“, – mano E.Milaševičiūtė, kurios debiutinė knyga „Įsimylėjėlių stovykla“ išrinkta 2008 m. Metų knyga.

„Kauno diena“

2013.03.01

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s