Kavinėse – teatras be kulisų

Kovo 27-oji – Tarptautinė teatro diena. Šia proga įdomu pasižvalgyti po ne tokią šventą, kaip scena, bet labai svarbią teatrų dalį – kavines.

Tiesa, pastaruosius kelerius metus dažnas šis reiškinys, deja, labiau vegetuoja, nei išties gyvuoja. Vis tik (o gal – juo labiau) verta pakalbėti, kas teatrų kavines daro išskirtines iš kitų, kur slypi jų trauka, ir koks gyvenimas jose virdavo ar verda.

Šios kavinės apskritai gana ilgai laikėsi prieš modernizacijos maniją, kai aplinkui vyko intensyvios naujų interjero madų, aptarnavimo standartų ir viešųjų ryšių bei reklamos koncepcijų paieškos. Daugelis jų ir šiandien atrodo labai panašiai, kaip prieš keliolika metų. Išskyrus vieną dalyką: teatrų kavinių „gyvenimas” dabar gerokai aptilęs.

Kintančios sąlygos keičia įpročius

Net ir kalbant apie teatrus, deja, tenka paminėti tą jau iki koktumo įgrisusį žodį „krizė”. Na, bent jau „sunkmetis”. Tai jo dėka optimizuojant sąnaudas dalis teatrų kavinių savininkų nusprendė dirbti tik spektaklių lankytojams, tai yra valandą prieš spektaklį ir per jo pertrauką.

Suprantama, „senieji gerieji” aktorių pasisėdėjimai su kava per repeticijų pertraukas ar su stipresniu gėrimu – užbaigus darbus, tokiose kavinėse nebeįmanomi. Užtilo jose ir jaukūs teatralų pafilosofavimai.

Įmanoma, kad prie teatrų kavinių aptilimo taip pat gerokai prisidėjo prieš kelerius metus įvestas draudimas rūkyti viešose uždarose erdvėse. Kavos puodelis (tikriausiai bent penktas tą dieną), gilus žvilgsnis ir rankoje smilkstanti cigaretė – ar įmanoma įsivaizduoti įtikimesnį aktoriaus, sėdinčio teatro kavinėje, portretą? Taip, tai šablonas, bet šablonai juk ir gimsta iš kasdienybės. Tokia jau tiesa, jog rūkančio teatralo kavinėje ilgai nesulaikysi (o rūko vis dar daugelis jų) – pasiėmęs tą kavos puodelį jis mieliau nueis į rūkymui skirtą vietą padiskutuoti su ten jau susirinkusiais kolegomis.

Žiūrint plačiau, teatrų kavines veikia tie patys pokyčiai, kaip ir kitas. Prisiminus, kokios prieš keliolika metų būdavo teatrų šventės, apima nostalgija. Šokiai, linksminimasis iki paryčių, nuoširdūs pašnekesiai ir karštos diskusijos… Pamažu visa tai liko praeityje. Šventės darėsi vis oficialesnės, žmonės nedrąsesni, atsirado šventės metu telkimosi į grupeles sindromas, pobūvių laikas vis trumpėjo. Galima sakyti, kad pasisėdėjimų teatrų kavinėse būdą pakeitė tie patys veiksniai, kaip ir mokėjimą švęsti, linksmintis ir bendrauti apskritai. Nebėra reikalo dar kartą aptarinėti daugybę kartų aprašytos žmonių susvetimėjimo, bendravimo įgūdžių ir poreikio komunikuoti nykimo temos.

Laimei, dar yra teatrų kavinių, bent iš dalies išlaikiusių teatrinę aurą arba sąmoningai besistengiančių ją puoselėti.

Verslo ir meno konglomeratai

Skirtingų teatrų ir kavinės, žinoma, skiriasi. Išsipusčiusių aukštojo meno mėgėjų pilnos Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro kavinės nesulygintume, pavyzdžiui, su Kauno mažojo teatro „Suflerio būdele”, aptūpta daugiau ar mažiau bohemiškos publikos. Publikos, kuri, beje, nebūtinai lanko teatrą, nes pastaroji kavinė yra atvira visiems.

„Suflerio būdelė” – dar tokia vietelė,

kur bevalgant plovą vis užeina noras

pažiūrėt spektaklį, pamąstyt prieš naktį…”

– tiesiai rašoma kavinės pristatyme. Tad štai kokia politika vadovaujasi ta jauki „vietelė”: joje neišvengiamai renkasi teatrui prijaučianti publika, bet dažnai ateina ir koks užklydėlis, kuris tuoj pat sužino apie teatrą. Ir, manykime, būna sudomintas nueiti į spektaklį (nebūtinai tą patį vakarą, pavalgęs plovo). Šiuo atžvilgiu kavinė vykdo puikią teatro rinkodarą: barmenas nepraleidžia progos rekomenduoti vieną ar kitą spektaklį, o lankytojui susidomėjus naująjį sandorį užtikrina ir bilietą iš už baro ištraukdamas.

Mano supratimu, „Suflerio būdelė” išskirtinė ne tik atmosfera bei savitu požiūriu į meno ir maitinimo verslo suliejimą. Vis dar maža tokių kavinių, kurios būtų susikūrusios savo profilį internetiniame socialinio bendravimo portale. „Sufelrio būdelė” profilį turi portale Facebook.com. Ir, žinoma, daug prisiregistravusių kavinės gerbėjų – savotišką aktyviai komunikuojančią bendruomenę, kuriai gali nuolat teikti naujausias žinias apie planuojamus įvykius ar pasikeitimus.

Senu plakatu naujos mados nepridengsi

Valstybiniame jaunimo teatre įsikūrusios „Teatro kolonos” veikia panašiu principu, kaip ir „Suflerio būdelė”: ateiti į ją papietauti ar pagurkšnoti gali kiekvienas praeivis. Pagal sėdimų vietų skaičių ši kavinė yra viena didžiausių iš Lietuvos teatrų.

Kavinėje iškabinti įvairūs plakatai, nuotraukos, susiję su Jaunimo teatru. Kiek seniau sienas taip „tapetuoti” buvo būdinga beveik visoms Lietuvos teatrų kavinėms, tačiau pamažu, matyt, išėjo iš mados. Beje, plakatus kavinėje iškabinti ketino ir Kauno valstybinio dramos teatro kavinė „Babilonas”. Tačiau šaltokoje tos kavinės aplinkoje, beveik nieko bendro, išskyrus patį pastatą, neturinčioje su teatru, net plakatai tikriausiai nepadės sukurti jaukios teatrališkos atmosferos. Ar planas įvykdytas nežinau, nes tame teatre, teisybę sakant, buvau senokai.

Žiūrėdama į Jaunimo teatro kavinės sienas nė negaliu įsivaizduoti, jog jos galėtų atrodyti kitaip – nors teatro ir jo kavinės interjeras kuklus ir gerokai senstelėjęs, bet išlaikęs vientisą teatrinę aurą. O tai – jau vertybė žmogui, besirenkančiam būtent teatro kavinę. Čia, kaip ir daugelyje kitų teatrų, išlikusi taip ilgai konservuota kavinių aplinka: stalai nučiūruotais kraštais, barmenės krakmolytomis uniformomis bei sušiauštomis šukuosenomis ir, žinoma, pažįstančios klientus ar bent jau besielgiančios taip, lyg pažinotų.

Kavinėje vykstantys spektakliai

Teatrų kavinių atvirumas plačiajai visuomenei turi neginčytinų teigiamybių: teatro pastato populiarinimas ir lankymosi įpročio formavimas – gera rinkodaros priemonė spektaklių lankomumui didinti. Tikėtina, kad dažnas kavinės lankytojas, niekada nebuvęs spektaklyje, bus sudomintas į jį ateiti. O tuomet belieka įtikinti jį grįžti dar ir dar kartą.

Dar vienas iš teatrų kavinių pranašumas prieš kitas – čia „paprastam” lankytojui yra daug didesnė galimybė sutikti žymių žmonių, mėgstamų ar nekenčiamų aktorių, paspoksoti į juos, sužinoti, ką jie mėgsta valgyti ir gerti, kaip elgiasi neoficialioje aplinkoje ar netgi paklausyti, apie ką kalbasi su kolegomis. Tą tie „paprasti” lankytojai ir daro, beje, nesulaukdami neigiamų reakcijų. Juk jie žiūri į aktorių kaip į aktorių, o ne kavinės lankytoją, nesvarbu, kad stebi jį sakantį dialogą ne scenoje, o už baro. O aktoriai nebūtų aktoriai, jeigu nevertintų dėmesio – pažįstant žmogų lengva pastebėti, kada jis pajuto įsmeigtus į jį žvilgsnius ir ėmė kurti vaidinimą. Nors tas vaidinimas ir vyksta kavinėje.

Beje, jeigu ir nepasiseka į teatro kavinę užeiti tuo metu, kai jame yra žymių žmonių, kuriems simpatizuojate, minėtieji plakatai ir nuotraukos nors iš dalies apmažins nusivylimą.

Pasitaiko ir kuriozinių atvejų, kai teatro kavinės lankytojai tampa itin subtilių situacijų liudininkai. Juk daug įdomiau stebėti artistų gyvenimą pačiam, nei perskaityti apie tai žiniasklaidoje. Įsikarčiavusio režisieriaus šūksmai ieškant kavinėje užsisėdėjusio aktoriaus; baro darbuotojos priminimas, kad tuoj rinksis žiūrovai – aktoriui reikėtų jau eiti ruoštis spektakliui; nugirstas pokalbis telefonu tariantis, kur teatralai eis po spektaklio… Visas tas intymus teatro pasaulis, kuris „paprastam” žmogui niekur kitur nėra toks prieinamas.

Vis prisimenu vieną pažįstamą, kuri ilgą laiką iš paskutiniųjų bandė išsilaikyti manekenių rinkoje. Mergina – nenoriu nieko įžeisti, bet yra toks žmonių tipas – taigi mergina tokio tipo, apie kurią niekada nepagalvotum, jog ji kada gyvenime į teatrą koją būtų kėlusi. Ir štai vieną dieną pamačiau ją sėdinčią teatro kavinėje ir besišnekučiuojančią su panašaus tipo drauge. Po to mačiau ir kitą dieną, ir dar kitą, ir dar kitą. „Galbūt ji ir teisi…”, – sukikenau mintyse, kai supratau, kad ji greičiausiai laukia, kol bus pastebėta kokio režisieriaus…

Gerai ir vienam

Galima juoktis, galima žiūrėti rimtai, bet teatrų kavinės yra tarsi gelbėjimosi ratas į spektaklį atėjusiems vienišiams. Dažnas teatrų lankytojas jaučia kompleksą į teatrą eiti vienam, juolab, kad neturi kuo užsiimti iki spektaklio ir per jo pertrauką, jeigu spektaklio programėlė nėra bent trisdešimties puslapių apimties. Slankiojimas užburtuoju ratu palei teatro foje sienas tinka vis mažesniam lankytojų nuošimčiui ir tampa vis mažiau populiarus.

Taigi, radęs laisvą vietelę kavinėje, toks vienišius pasijunta išgelbėtas. Juo labiau, jeigu jis – Nacionaliniame dramos teatre, kurio kavinės ypatingas vientisos laužytos linijos baras tarsi apvienija visus lankytojus. Čia nė neįmanoma atsisėsti vienam, o lankytojai, paveikti teatro dvasios, dažnai nesivaržo pakalbinti baro kaimyną iš kairės, dešinės ar iš priešais.

Valstybiniame Vilniaus jaunimo teatre vienišių klausimas išspręstas kiek kitaip. Teatro kavinėje yra daug stalų su keletu sėdimų vietų, todėl atsisėdęs iš karto būsi demaskuotas kaip neturintis kompanijos. Bet šioje kavinėje yra kampuota kolona, aplink kurią sumontuotas siauras baras. Tokiu būdu gali drąsiai sėsti su nepažįstamais žmonėmis. Be to, pati kolona yra dengta veidrodžiu, tad brendį gurkšnoti galima tiesiog žvalgantis su savo atvaizdu.

Žmogus, nedirbantis teatre, paprastai žvelgia į jį iš tam tikros pagarbios distancijos, tarsi bijodamas įžengti į jam nepriderančią, slaptingą erdvę. Šiuolaikinėje urbanistinėje – virtualėjančioje visuomenėje ši distancija tarsi mažėja (iš dalies dėl to, kad patys teatralai praktiškai nebėra mokomi tezės „teatras yra šventovė” dvasioje ir ima žvelgti į savo profesiją visai kitomis, nei dabartiniai teatro veteranai, akimis).

Šie pokyčiai veikia ir lankytojų elgseną teatre. Dar galima pamatyti kruopščiai išsipuošusių damų, elegantiškai skanaujančių legendinį karštą šokoladą ar šampaną greta kostiumuoto džentelmeno su taurele brendžio. Tačiau šalia – ir dar neapsiplunksnavęs jaunimėlis, nematąs reikalo teatre elgtis ir atrodyti kitaip, valgyti ar gerti ką kitą, nei paprastame bare. Gerai tai ar blogai, teturi kiekvienas savo nuomonę. Turbūt svarbiausia, kad teatrai dėtų pastangas atgaivinti savo kavinių kultūrą, plačiajai visuomenei leistų megzti galimai vaisingą dialogą su teatru, ieškotų savito veido, ir kad šios kavinės vėl galėtų būti mažaisiais kultūros centrais. Kad jos trauktų kuo daugiau žmonių, ir nesvarbu, ar kostiumuotų, ar kiek apspurusių.

Zebra.lt

2011.03.27

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s