Na, ką, žlungam?

Amerikos žurnalo „Forbes“ vyriausiasis redaktorius Steve’as Forbesas pavadino Lietuvą „neapdainuota heroje“, lyg ta „herojė“ būtų vientisa, neskaidoma į individus.

Tarptautinis valiutos fondas taip pat pasakė, kad einame teisinga linkme, tik reikia dar mažinti išlaidas. Vyriausybė gavo dvigubą įkvėpimą toliau karpyti, raižyti ir visaip kitaip būti „herojiška“

Romos imperijoje politikai nepaisė individų poreikių ar reikalavimų ne dėl šalies gerovės, o dėl to, kad jautėsi pernelyg galingi. Senovės Kinijoje atvirkščiai – labai aiškus individo asmeninių teisių reiškimas laikytas nepilietišku, visuomenės atžvilgiu negeranorišku veiksmu. Mūsų politikų retorika sako viena: nepaisysime jūsų, piliečiai, reikalavimų, nes žinome, ką daryti, geriau už jus.

Normalu, kad daugelis piliečių nėra ekonomistai, kurie galėtų pasiūlyti išsamius projektus, kaip susitvarkyti su valstybės skolomis ir biudžeto deficitu, negadinant gyvenimo ir taip sunkiai besiverčiantiesiems. Normalu, kad dauguma gali tik prašyti nebesmaugti jų diržais. Kada neprisiprašo – piketuoja, streikuoja, netgi kelia riaušes.

Tačiau yra tokių akivaizdžių valstybės išlaidų valdymo spragų, kurioms pamatyti nebūtinas joks aukštasis išsilavinimas. Galbūt valdantieji mano, kad daugybė neefektyviai dirbančių valstybės įstaigų yra permatomos, ir gyventojai jų nepastebi? Kas turėtų įvykti, kad valdžia galų gale imtųsi jų pertvarkos? Ir kas turi teisę, kol tai nepadaryta, kelti mokesčius arba mažinti socialines išmokas?

Nepykit, bet, pavyzdžiui, meno kokybė nuo to, kad valstybiniame teatre dirbs viena ar dvi buhalterės vietoj keturių – tikrai nenukentės. Kai kuriose įstaigose sėdintys darbuotojai tiesiog merdi iš nuobodulio darbo valandomis, nes neturi ką veikti. Tai vieša paslaptis. Ir kas iš to?

Sakoma, istorija vyksta cikliškai: kartojasi ir žmonių, ir valstybių likimai. Padėtis, kurioje dabar įstrigusi Lietuva, turi daug požymių, kokie būdingi šalims, kuriose tuoj įvyks suirutė. Pavyzdžiu paimkime didžiulę valstybę su silpna valdymo sistema. Jai žlugus gali užeiti politiniai „viduramžiai“.

Trumpai prisiminkime dažniausiai minimus senovės valstybių nuosmukio požymius: vergų darbas tampa nenašus; jaučiamas didelis spaudimas iš išorės; auga išlaidos valdžios aparatui; iždas senka; dėl to daugėja mokesčių ir jie didėja; mažėja gyventojų, taigi, ir darbo rankų; moterys nebenori gimdyti; pinigai nuvertėja; nyksta patriotizmas; įsigali kyšininkavimas, sukčiavimas; miestuose nuolat kyla riaušės.

Žaisti su visuomenės nuotaikomis, man rodos, yra ne tik nenaudinga, bet ir pernelyg pavojinga. Buitiškai kalbant, gyventojams „nervai nebelaiko“. Ir laikyti, mano nuomone, nebeprivalo, nes išnaudota pernelyg daug galimybių taupyti iš gyventojų, o taupyti iš biurokratijos valdžia nenori.

Dar sakoma, kad istorija – geriausia mokytoja. Nenoriu būti blogio pranašu ir riaušių nekurstau, bet ar tikrai privalome išgyventi naujus „viduramžius“, kad prasidėtų atgimimas? Kokį pažymį iš istorijos turėjote, premjere?

Balsas.lt

2010.06.01

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s