V. Podolskaitė: nereikia sovietmečio, kad turėtum žmoniškumo

Ne vieno talentingo menininko likimo istorija lyg adata perveria širdį. Vienatvė, skurdas, netgi benamystė – taip baigiasi kai kurių talentų dienos. Tuo aktorė, režisierė, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narė konservatorė Violeta Podolskaitė grindžia idėją sudaryti galimybę pasiūlyti būstą prie praktiško gyvenimo taisyklių nepritapusiems menininkams.

– Per tarybos posėdį iškėlėte įdomią mintį dėl sunkiau gyvenančių menininkų sutelkimo gyventi tarsi bendruomenėje. Kodėl kilo tokia idėja? Kaip ji turėtų būti įgyvendinta – atskiras kvartalas, tam tikru aspektu panašus į getą?

– Per posėdį man paprieštaravo tarybos narė Rūta Vanagaitė, kad visi esą turi būti lygus. Man atrodo, kad per 20 metų menininkų nei atlyginimai nepadidėjo. O jų ir gyvenimo būdas kitoniškas – ne visi jie yra ir gali būti verslininkai, ne visi sugeba savo gyvenimą taip susitvarkyti, kad galėtų gyventi laisvai, juo labiau iš tų atlyginimų, kuriuos dabar uždirba meno žmonės.

Nors atrodo, kad menininkų socialinės garantijos yra tokios kaip ir kitų, bet vis tiek menininkas yra kaip paukštelis, labai dažnai jo visas gyvenimas atiduotas kūrybai, jis neturi tos praktiškos pusės.

– Yra kokių konkrečių atvejų, kai norėjosi tokiu būdu pagelbėti menininkams?

– Esu susidūrusi, kai tikrai ištinka kokios nors bėdos, ligos, ir žmogus neturi nei santaupų – nieko, atsiduria gatvėje. Prieš porą metų buvo situacija, kai talentingos dailininkės butas buvo užstatytas, ir jai reikėjo būsto.

Galima kone ant pirštų suskaičiuoti, kiek Lietuvoje yra tų menininkų. Jie juk kitokie. Kaip ir posėdyje kalbėjome, – jie nepritampa. Yra tie socialiniai būstai, kur gyvena ir kalinių, ir asocialių žmonių, yra visokių. Yra tam tikra grupė žmonių, kurie praradę daug, nesusitvarkę savo gyvenimo. Galima būtų pagalvoti, kaip kokį nors būstą žmogui duoti, kad jie gyventų tarsi bendrijoje.

Prisiminkime kino režisieriaus Gyčio Lukšo atvejį. Jo gyvenime taip susiklostė, kad dabar jis gyvena kažkokiame pusrūsyje. Vis tiek žmogus vis dar kuriantis, bendraujantis, atstovaujantis Lietuvai. Kas buvo atvažiavę – išsigando, kur jis gyvena. Bet ką jam gali pasiūlyti? Vieno kambario būstą bendrabutyje su bendra virtuve?

Tai kalbėdama aš galvoju, kad kiekvienas atvejis labai individualus. Tačiau kai ką nors ištinka bėda, mes nežinome net ką pasiūlyti. Čia ne privilegijos, o galvojimas apie pagarbą tiems žmonėms ir galimybę pasiūlyti, tarkime, kokį butelį. Yra juk tų socialinių būstų. Reikėtų, kad kalbėtų ir kūrybinės organizacijos, į tai daugiau įsijungtų teatrų, muzikų, dailininkų sąjungos.

– Taigi nesutinkate su posėdyje nuskambėjusiomis replikomis, kad menininkų negalima išskirti, o rūpinimasis jų buitimi būtų „sovietmečio politika”?

– Manau, kad visais žmonėmis reikia rūpintis, ir vėlgi galiu pakartoti, kad tai labai individualu. Tačiau tie menininkai, kurie yra tarsi tarp žemės ir dangaus, jie yra kitokie. Tačiau tai juk ne prakeikimas, negalima sakyti, kad jie yra prakeikti inteligentai.

Aišku, nereikia labai išskirti, bet jeigu socialiniame bute gyvena žmonės, kurie labai geria, o kitas visą gyvenimą kuria ir neturi kur gyventi, tai negi jiems negalima rasti būsto?

Ir tai ne „sovietmetis”. Manau, reikia žmoniškumo turėti. Gyvenimas lygus niekada nėra. Reikia savivaldybėje žmonėms, kurie atsakingi už tai, turėti variantų, ką pasiūlyti. Pažįstu žmones, matau, kad visą savo gyvenimą kūrybai atiduoda, o praktiškumo jokio neturi. Kodėl mes negalėtume padėti, sukurti tokios erdvės?

Turėjome tokį nuostabų rašytoją Paulių Širvį, jis paliko šitokius kūrybinius lobius, bet buvo toks žmogus, kuriuo galbūt reikėjo pasirūpinti. Bet juo ir sovietmečiu juk niekas nepasirūpino. Praleidome…

– Kaip mėginsite įgyvendinti idėją – teiksite pasiūlymą savivaldybės komitetams?

– Per posėdį visgi suskambėjo viltingų žodžių, jog reikia į tai atkreipti dėmesį. Taigi reikia atrasti galimybę ir pasirūpinti menininkais.

Nelyginkime žmonių, reikia visais rūpintis, bet įvertinkime žmogų, kuris visą gyvenimą kuria, garsina Lietuvą, o staiga atsiduria tarsi tuštumoje.

Vėlgi – daugiau ryšio reikėtų su kūrybinėmis organizacijomis, sąjungomis.

“Vilniaus diena”

2012.12.03

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s