Barjerus kelyje į laimę galime nugalėti tik patys

Metai po metų ieškote darbo, kuris jus visiškai tenkintų, tačiau nuolat tenka nusivilti? Atrodo, kad nešiojate kažkieno prakeiksmą, negalėdamos sukurti harmoningų santykių? Nereikia bėgti pas būrėją, kad ši „nuimtų nužiūrėjimą pikta akimi” ar „išvalytų karmą”. Tikriausiai visa, ko trūksta – tai geriau pažinti pačią save.

Būti savimi – nuodėmė?

Kiekvienas žmogus turi tik vieną žmogų pasaulyje, kuris apie jį žino absoliučiai viską – tai save patį. Tačiau savo gyvenimo istorijos žinojimas nebūtinai reiškia savęs pažinojimą. Kaip gi tai atsitinka?

Mūsų kultūroje savęs pažinimas vis dar yra gana sudėtingas procesas. Ir ne tik dėl kvailų stereotipų ir visas gyvenimo sritis užgrūdusios reklamos, įtikinėjančios mus, ko mums esą reikia, kad būtume laimingos. Daugelis mūsų, kurioms dabar yra bent 30 metų, dar buvome auklėjamos sovietų okupacijos laikais, o juk per penkerius pirmuosius gyvenimo metus, tvirtinama, susiformuoja žmogaus vidinio pasaulio pagrindai. Tai reiškia, formavomės daugiau ar mažiau represinį auklėjimo modelį į šeimas perkėlusioje sistemoje. Šioje sistemoje tėvai nebuvo mokomi vaikų ugdyti taip, kad jie kuo geriau pažintų save, savo talentus, galėtų atpažinti ir pripažinti savo silpnybes.

Vaikai buvo ugdomi norėti to, ko jiems liepiama norėti, tikėtis iš gyvenimo to, ko buvo tikimasi, kad jie norės, savo silpnybes užgniaužti ir ignoruoti, ir, galiausiai, nerodyti ir nepripažinti net savo emocijų bei jausmų, jeigu jie nėra tokie, kokių yra iš vaiko tikimasi. Ilgai buvome mokomi, kad turime siekti ne būti laimingi, bet atrodyti tinkamai. Patekus į naujas, laisvos rinkos sąlygas, kurios yra reiklios talentų ir mokėjimo prisitaikyti geriausiai, daugeliui taip ugdytų žmonių reikėjo pagalbos. Ne visi jos sulaukė. Ir tik ne taip seniai buvo naujai atrastos tiesos, apie kurias rašė dar antikos filosofai – laimingo gyvenimo kūrimui svarbiausia sąlyga yra savęs pažinimas. Pažinti save – tai nėra savaime laimės ir sėkmės garantas. Tai yra garantas, kad žmogus turės šansą ieškoti laimės ir sėkmės.

Kas sulaiko nuo savianalizės?

Laimei, visos aukščiau išvardytos aplinkybės nereiškia, jog kadaise užgniaužtos asmenybės nebebus galima išlaisvinti, o neatrastų talentų atskleisti. Ir dabar jau žinome, kad pats žmogus gali imtis savęs pažinimo, savo emocinio intelekto, kognityvinių gebėjimų ugdymo. Kitas dalykas, kad pažinti save vėlgi nereiškia, jog atrasime tik nuostabius ir mielus savo bruožus. Tai ne vieną sulaiko nuo šio ilgo, nenutrūkstamo proceso.

Tam tikrų savo silpnybių, psichologinių traumų nepripažinimas yra žmogaus savisaugos dalis. Kaip rašė JAV lyderystės ir asmenybės treneris Michaelis McKinney‘is visionjournal.org publikuotame straipsnyje, tai galima vadinti pasirinktu aklumu. Primindamas Sokrato žodžius, kad saviapgaulė yra blogiausia iš visų įmanomų apgaulių, M. MCKinney‘is pripažįsta, jog žmogus, vengdamas analizuoti save, bent nesąmoningai nujaučia, kad, „gerai save ištyrinėjęs, gali nebūti nudžiugintas to, ką atrado”. Nepripažinimas, jog turime silpnybių, leidžia jaustis visada teisiais ir stipriais – o tokių mūsų ir tikėjosi tie, kurie mus praeityje ugdė. Tiesa ta, kad tokia „stiprybė” yra tiek pat patikima, kiek dangoraižis be pamatų. Tai garantija, kad visą gyvenimą tam tikrose situacijoje nuolat kartosime tas pačias klaidas. Dažniausiai tuomet žmogus ima manyti, kad turi kažkokį likimo prakeiksmą ar blogą karmą, nes jį laikas po laiko ištinka vis tos pačios nesėkmės – karjeroje, santykiuose, finansiniuose reikaluose ir panašiai.

Perfrazuojant Thomą Bernhardą – po daugelio metų reikia iki pamatų sugriauti savo smegenis, kad pamatytum savo paties tiesos netiesą. Tai padaryti nemalonu, psichologiškai nepatogu ir reikalauja laiko. Ir tai vienintelis būdas išsikapstyti iš užburto nesėkmių rato, atrasti ramybę ir atlaisvinti kelius kurti santykius bei karjerą, kurie padarytų jus iš tiesų laimingas.

Vienintelis veiksmingas būdas

Suvokimas, kokios praeities pasekmės mus verčia skirtingai reaguoti tam tikrose situacijose, leidžia žmogui geriau suprasti savo mintis, jausmus ir emocijas, pajungti juos savo kontrolei ir išpešti iš to daugiausiai naudos, pabrėžia M. MCKinney‘is.

„Niekas mūsų gyvenimuose nepasikeičia, kol nepasikeičiame patys. Daugeliui tai sunku nuryti, nes lengviausia yra tiesiog sėdėti ir tikėtis, kad nutiks kažkas gero, kai kiti pasikeis. Tačiau tai niekuomet nesumažins mūsų frustracijų, nes mes tiesiog negalime pakeisti kitų – tik save. Mūsų mąstymas ir iš jo kylantis elgesys atvedė mus ten, kur dabar esame. Taigi, jeigu žinome, kokios ateities norėtume, turime kontroliuoti savo mintis bei elgesį ir nukreipti juos ta linkme”, – teigia asmenybės treneris.

Gilus savęs pažinimas reiškia, kad galėsime iš anksto numatyti, kaip reaguosime ir elgsimės tam tikrose situacijose, ir kaip mūsų elgesys nulems tolesnę įvykių eigą. Taip pat galime objektyviau numatyti, kaip mūsų stiprybes ir silpnybes vertins aplinkiniai. Tad savęs pažinimas padeda suvokti, kodėl aplinkiniai yra konkrečiame santykyje su mumis ir į mus reaguoja būtent taip, kaip reaguoja.

Psichologas Danielis Golemanas knygoje „Emocinis intelektas” įrodo, jog savęs pažinimas turėtų būti suvokiamas kaip kiekvieno visuomenės nario pareiga siekiant brandžios ir laimingos bendruomenės. „Savivoka, jausmo atpažinimas jo reiškimosi metu yra emocinio intelekto pamatas. Nesugebėjimas suvokti savo tikrųjų jausmų paverčia mus priklausomais nuo jų. Giliau savo jausmus suvokiantys žmonės geriau orientuojasi gyvenime, sėkmingiau tvarko savo svarbiausius reikalus pradedant vedybomis ir baigiant darbo pasirinkimu”, – teigia autorius.

Pasak psichologo ir „The New York Times” žurnalisto, „vien aukštu intelekto koeficientu pasižymintis žmogus yra intelekto karikatūra: proto jis turi su kaupu, bet apie savo paties vidinį pasaulį nutuokia menkai”.

Moterys, pasižyminčios vien aukštu intelekto koeficientu, pasitiki savo proto galiomis, nesivaržydamos išsako savo nuomonę, vertina intelektualumą, jų intelektiniai ir estetiniai interesai gana įvairūs, tvirtina D.Golemanas. „Jos linkusios į savistabą ir ilgus apmąstymus, jaučia nerimą ir kaltę, vengia atvirai išlieti pyktį (parodo jį nebent netiesiogiai”, – kraštutinį pavyzdį pavaizdavo psichologas.

Tuo tarpu dar ir emociniu intelektu pasižyminčios moterys elgiasi priešingai, tvirtina D. Golemanas: „Jos linkusios aiškiai ir atvirai reikšti savo jausmus, yra patenkintos savimi, mato gyvenimo prasmę. Jos paslaugios ir draugiškos, deramai reiškia jausmus (atslūgus pykčiui, apgailestauja jam neatsispyrusios), nesunkiai įveikia stresą. Būdamos visuomeniškos, lengvai užmezga naujas pažintis. Gyvendamos santarvėje pačios su savimi, esti žaismingos, spontaniškos ir atviros jausmams. Jas retai graužia rūpesčiai, jos nelinkusios savęs kaltinti bei varginti nesibaigiančiais apmąstymais”.

Lavinti savistabą, ugdyti emocinį intelektą, valdyti savo mintis ir emocijas gali išmokti kiekviena. Apie tai, kaip to siekti savo kasdieniame gyvenime, papasakosime antroje straipsnio apie savęs pažinimą dalyje.

Jei ieškote postūmio „iš šono”, vienas iš variantų galėtų būti Moters mokyklos rengiama savaitgalio stovykla moterims „Aš tikiu ir galiu”, kurios tikslas – parodyti moterims, kokios jos stiprios iš tiesų yra ir galėtų būti. Ne tik kalbėsimės pasitelkiant profesionalias saviugdos metodikas, galvosime ir darysime pratimus “ant popieriaus”. Patyriminiai užsiėmimai – naudingas, ir smagus dalykas, ir aptarti yra ką. Tad stovyklos metu leisimės į naktinį žygį, o norinčios galės ir dar kokį ekstremalų užsiėmimą išbandyti… Juk puikus yra jausmas, kai supranti: jeigu jau padarei TAI, padarysi ir KITA kitose gyvenimo srityse.

Bernardinai.lt

2015.03.13

ANTRA STRAIPSNIO DALIS

Ar jums kada teko iš draugų ar bendradarbių išgirsti, kad išlipote iš lovos ne ta koja? O galbūt kada nors artimas žmogus jums netikėtai tėkštelėjo, jog vedate iš kantrybės, nes nežinote, ko pati norite? Juk skaudu tai išgirsti.

Tai, kuo savęs pažinimas ir savistaba gali padėti kasdieniame gyvenime, siekiant santarvės su savimi bei aplinkiniais, perprantant tikriuosius savo troškimus, jau rašėme straipsnio pirmojoje dalyje.

Atlaisvinkite sau kelią

Testai, padedantys nustatyti savo asmenybės tipą, temperamentą, psichologijos ir emocinio intelekto ugdymo literatūra bei kursai – labai naudingi dalykai, bet tai tik viena kelio į savęs pažinimą dalis. Likusią kelio dalį žmogus turi eiti pats, ir turėtų tai daryti visą savo sąmoningą gyvenimą.

Dabar daugelio psichologų išskiriamas vienas labiausiai patikimų savęs pažinimo būdų – nuolatinis savęs stebėjimas ir atida savo emocijoms, reakcijoms. Vašingtono universiteto mokslininkės, sporto psichologės Erikos Carlson teigimu, atida – tai technika, kuri pasižymi dideliu efektyvumu psichikos sveikatai. Tai yra dėmesio į dabartines patirtis – mintis, jausmus – kreipimas bei jų suvokimas be smerkimo.

Tai, kaip reaguojame vienoje ar kitoje situacijoje, yra išmokta reakcija dėl to, ką panašiose situacijose esame patyrę praeityje. Jeigu kažkokioje situacijoje patiriame negatyvias emocijas, tikriausiai ši situacija mums primena patirtą nesaugumo jausmą. Dėl to mūsų reakcijos kitiems, atrodytų, visai nereikšmingose situacijose pasirodys gerokai perdėtos, o mums tuo metu atrodys, jog artėja pasaulio pabaiga. Toks vertinimų neatitikimas sukelia nepasitenkinimą ne tik aplinka, kitais žmonėmis, bet ir pačia savimi.

Svarbiausia, ką reikėtų padaryti, yra ne ieškoti tokiose situacijose savo reakcijos „teisingumo” patvirtinimų, o priežasčių, kas galėjo nulemti, kad reagavome būtent taip. Ir nepaleisti to tol, kol nerasime paaiškinimo. Galbūt paaiškės, kad jūsų reakcija yra teisinga savo priežastimi, tačiau neturėtų jūsų taip giliai žeisti, būti tokia emociškai stipri?

Nuolat analizuoti savo reakcijas jų nesmerkiant, o bandant suprasti, reiškia išsilaisvinti iš savo įsivaizduotų apribojimų spąstų. Kalbant paprastai, visada reikia sau atsakyti į klausimus, tokius kaip: „Ar aš netikiu pati savimi, ar anksčiau netikėdavo manimi kažkas kitas?”, „Ar aš nesiimu šio darbo / mečiau nebaigusi šio projekto, nes esu tam per prasta, ar bijau, kad viskas baigsis taip blogai, kaip kažkada anksčiau?”, „Ar aš širstu, kad kažkas pavėlavo į susitikimą, nes iššvaisčiau pusvalandį savo laiko, ar manau, jog tai yra nepagarbos man ženklas, o man labai svarbi kitų žmonių nuomonė?”, „Ar viršininko kritika taip išgąsdino ir įskaudino mane, jog dabar bijau prarasianti darbą, nes taip iš tiesų gali atsitikti (yra atsitikę mano bendradarbiams), ar ši baimė yra aidas man vaikystėje nuolat kartotų žodžių, kai tik gaudavau prastesnį pažymį, jog nieko gero gyvenime nepasieksiu?” Ir taip toliau.

Psichologų daktarų Roberto ir Lisos Firestone‘ų, kuriuos cituoja psichologijos tinklapis psychalive.org, teigimu, kai mes laikomės principo nuolat pritaikyti destruktyvias praeities patirtis dabarties situacijoms, rizikuojame nuolat kentėti nuo žemos savivertės. Mūsų tikrieji „aš” tampa įkaitais to, ką esame patyrę praeityje. Jeigu nuolat kovojame su šiuo savo vidiniu priešu, jis laikui bėgant tampa vis silpnesnis ir galime išlaisvinti save bei pradėti daug turiningesnį gyvenimą. Žinant savo reakcijų bei emocijų kilmę, galima pradėti „perprogramuoti” save reaguoti kitaip ir priimti sau naudingesnius sprendimus.

Taip pradėjus pažinti save, galima tikėtis ir atsiveriančių naujų galimybių. Aiškiai atsakę sau į klausimus, kokių santykių su kokias žmonėmis norime, kokio darbo trokštame, galėsime viso to siekti išvengdamos tų klaidų, kurios anksčiau kaip „bloga karma” užkirsdavo kelius į tikslą.

„Pagauti” save

Pirmiausia, ką reikėtų daryti, kad galėtume lavinti gebėjimą valdyti savo mintis ir jausmus, yra išmokti neįnikti į savo rūpesčių ar ydų nuolatinį gromuliavimą. „Emocinio intelekto” autoriaus D.Golemano teigimu, prislėgti žmonės dažnai skiria daug laiko apmąstymams apie tai, kas liūdina. Jie tai aiškina noru bandyti geriau save suprasti. „Tačiau iš tikrųjų jie puoselėja liūdesio jausmą, nesiimdami nieko, kas galėtų praskaidrinti nuotaiką”, – pabrėžia psichologas. Moterys, kaip pastebi psichologai, labiau nei vyrai linkusios užsisklęsti savyje ir pasinerti į apmąstymus, tad iš dalies dėl to ir depresija serga dažniau. D.Golemanas surašė savo paties ir kitų savo kolegų patarimus, kaip nukreipti mąstymą nuo jus griaužiančių ir gniuždančių minčių, kad galima būtų pereiti prie konstruktyvaus mąstymo bei veiksmų. Gali padėti pozityvaus turinio knygos, filmai, video žaidimai, galvosūkių sprendimas, miegas, malonaus ateities laiko, pavyzdžiui, atostogų planavimas. Taip pat padeda sportas, pavyzdžiui, aerobika, tik reikia pabrėžti, jog tokį efektą sportavimas turės tik toms, kurioms kasdieninis mankštinimasis nėra įprastas. Malonumai, tokie kaip maudymasis karštoje vonioje, skanėstų ragavimas (ne persivalgymas), intymūs santykiai, geidžiamo daikčiuko nusipirkimas, įvaizdžio pakeitimas – patarimų klasika, kurią pripažįsta ir dabartiniai psichologai. Galiausiai, nuo nuolatinio mintijimo apie save ir savo rūpesčius geriausiai gydo pagalba jos reikalingiems žmonėms.

Pasak D.Golemano, suvokę, jog esame apimti, tarkime, pykčio, įgyjame daugiau laisvės pasirinkti: galime, užuot pasidavę jam, pabandyti jo atsikratyti.

Tiesa ta, kad nebūna teisingos kojos, kuria reikia išlipti iš lovos. Būna tik akimirkos, kurios mus suerzina, o neperpratęšio surizimo priežasties nešiojamės kilusią neigiamą emociją visą dieną. Tarkime, rytą jus suerzino gatvėje grubiai užkliudęs ir neatsiprašęs praeivis. Neperpratus ir nesusitvarkius su kilusia bloga emocija, ji tęsis ir nuėjus į darbą, skatins atžarų jūsų elgesį, kas gali sukelti konfliktų, o tuomet ta emocija tik augs ir plėsis. „Nesuvokti jausmai nesiliauja kunkuliavę ir vertę elgtis atžariai tol, kol imi suvokti savo reakciją, tai yra kol ši užregistruojama smegenų žievėje. Apmąsčius tai, kas atsitiko, galima atsikratyti rytą apniukusių jausmų, pakeisti požiūrį ir praskaidrinti nuotaiką. Taip emocinė savivoka padeda rastis kitai esminei emocinio intelekto savybei – gebėjimui atsikratyti blogos nuotaikos”, – pataria psichologas.

Treniruotis – kasdien

Žinoma, tai, ko pareikalaus toks savęs stebėjimas, yra laikas. Tai yra didžiausia dovana, kurią galite sau padovanoti, ir kurios negali suteikti niekas kitas.

Apibendrindamas dažniausiai psichologų rekomenduojamas savęs pažinimo treniruotes, glaustai jas išskyrė švedų žurnalistas, positivityblog.com autorius Henrikas Edbergas.

Pirma, save pažinti galima per tai, kaip vertiname kitus. Tai, kokios kitų savybės ir poelgiai dirgina mus, gali būti tai, ko nemėgstame ir savyje. Tai, ką smerkiame kituose, yra tai, ką smerkiame savo gyvenimuose arba ko bijome. Taigi, kas jus labiausiai erzina kituose žmonėse, ką dažniausiai kritikuojate? Ką tai gali pasakyti apie jus, jūsų lūkesčius ir baimes?

Antras patarimas būtų susiduriant su įprastinėmis situacijomis padaryti kažką nebūdingo jums. „Jeigu paprastai sudėtingose situacijose atsitraukiate – šįkart neatsitraukite. Jeigu atvirkščiai, įprastai įninkate į konfliktą ir ginčus – šįkart paleiskite tai ir pasielkite maloningai. Padarykite kažką, ko pats iš savęs nesitikėjote. Tai puikus būdas sužinoti apie save naujų dalykų, kurių nesužinotumėte, jeigu niekada nepasielgtumėte neįprastai. Taip pat galite būti nustebinti, kaip viskas gali pasisukti netikėtai pozityvia linkme”, – rašo H.Edbergas.

Trečiasis būdas yra pastovus užrašų vedimas. Kasdieną arba kartą per savaitę užrašykite viską, ką nuveikiate. Taip nuolat atrasite, kad turite už ką save pagirti, ir ko neužrašę net nebūtumėte įsisąmoninę. Be to, dažnam žmogui atrodo, kad skirti laiko sau yra didelė prabanga, jie negali to sau leisti. Tačiau daugelis būtų nustebęs, kai surašę, kiek laiko per dieną skyrė kokioms veikloms, suskaičiuotų didelį laiko kiekį, praleistą beprasmiškai – netgi tie, kurie save laiko labai efektyviai išnaudojančiais laiką. Taip pamažu galima išmokti be savigraužos tą laiką skirti savo poilsiui, relaksacijai, savęs pažinimui, naujų dalykų mokymuisi.

Taip pat patartina užrašinėti savo mintis. Tai padeda iš šono pamatyti savo baimes, apgailestavimui dėl praeities iššvaistytą laiką, o galbūt atvirkščiai – nustebsite pamatę, kad esate pozityviau nei manėte mąstantis žmogus.

Ir, bene svarbiausia, yra nustoti galvoti, kad užtenka vien tikėjimo, jog esame tokios, kokias norėtume save matyti. Reikia pripažinti save su visomis savo savybėmis ir ieškoti būdų, kaip „išgydyti” nepageidaujamas savybes, ir kaip puoselėti padedančias mus tapti laimingomis. Ir visam laikui įsisąmoninti, kad nuolat skirti laiko savęs pažinimui – toli gražu nėra egoizmas.

Bernardinai.lt

2015.03.15

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s