Dvišaliuose santykiuose su Lenkija tapome jautresni

Nors šioks toks šaltukas tarp Lietuvos ir gretimų šalių išlieka, jis nebėra toks akivaizdus, teigia Rytų Europos studijų centro analitikas Laurynas Kasčiūnas. “Išgyvename laikotarpį, kai menkesni nesutarimai tapo antraeiliai”, – sakė politologas.

L.Kasčiūno teigimu, geriausias santykių su gretimomis šalimis gerėjimo indikatorius – santykiai su Lenkija, kurie pastaruoju metu yra atšilę. Tiesa, oficialiosios Lietuvos užsienio politikos dėmesys lieka daugiausia nukreiptas į didžiąsias sąjungininkes, tačiau politologas pažymi, kad Lietuva aktyviausiai tarp Baltijos regiono šalių remia Ukrainą. “Trikampis Lietuva-Ukraina-Gruzija yra labai gražus geopolitinis reiškinys, ir, manau, jį reikia palaikyti toliau”, – teigė L.Kasčiūnas.

– Ar didėjančios įtampos su Rusija kontekste matyti požymių, kad Lietuva su gretimomis šalimis darytųsi artimesnės, o Baltijos regionas apskritai taptų vieningesnis, labiau akcentuotų bendrystę?

– Geopolitinės prielaidos didesnei regiono sanglaudai yra susiformavusios. Žinoma, nereikia viso to pervertinti, nes kiekviena valstybė turi savų interesų grupių. Tad nereikėtų stebėtis, kad latviai, pavyzdžiui, sankcijų Rusijai taikyme turi tam tikrų išlygų – nenori, kad jos būtų taikomos, nes yra daugiau priklausomos nuo šios šalies. Tai niekur nedingsta – kiekvienoje šalyje yra savų niuansų.

Vis dėlto geriausias indikatorius būtų Lietuvos ir Lenkijos santykiai. Kai Ukrainoje laimėjo Maidanas ir prasidėjo Krymo aneksija, jau pusmetį iš Lenkijos beveik negirdime apie lenkų mažumos Lietuvoje problematiką. Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslavas Sikorskis anksčiau dažnai pasisakydavo dėl neva pažeidžiamų lenkų teisių, negerinamos padėties, o dabar pusę metų – tyla. Aš tai vertinu kaip suvokimą, kad tokie dalykai, kaip tautinių mažumų problemų kėlimas šiame kontekste, koks yra dabar, yra nereikalingi ir būtų panaudojami prieš mus tos pačios Rusijos. Dar daugiau: Lietuvos lenkų akcijos lyderio Valdemaro Tomaševskio poelgiai segint Georgijaus juostelę ir skelbiant Kremliui artimus pareiškimus, kai jis norėjo mobilizuoti Lietuvos rusakalbius ar Lietuvos rusus, tik susilpnino jo pozicijas Lenkijoje. Visa tai išgrynino vaizdą, kas yra kas, ir tai labai neblogas dalykas. Juk visuomet sakėme, kad V.Tomaševskio veikla neatspindi Lietuvos lenkų interesų, jis tėra trečiosios šalies ruporas. Manau, tai pradedama suprasti ir Lenkijoje, o ar pakankamai – dar parodys laikas.

Galime prisiminti ir po Maidano atsiradusią bendro Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos bataliono idėją. Šis klausimas vis strigdavo tai dėl lenkų, tai dėl ukrainiečių, o dabar jau pamažu įsivažiuoja. Tokių indikatorių, kurie rodytų, kad dabar esame jautresni dvišaliuose santykiuose, galime rasti nemažai.

– O ar iš pačios Lietuvos pusės yra daugiau dėmesio gretimoms šalims ženklų, ar vis dėlto daugiausia jo skiriama didiesiems sąjungininkams?

– Mes su kaimynais nesukursime rimtos atsvaros Rusijai, taigi su Amerika – norisi ar ne – reikia artimo bendravimo. Buvimas Europoje, ypač dabar, taip pat yra be galo svarbus dalykas. Jeigu žiūrėtume į dabartinę Prezidentės užsienio politikos trajektoriją, 2009 m. ji buvo labai europocentristinės prigimties politikė, akcentavo europinį vektorių, rėmėsi vokiečiais, prancūzais. Dėl naujų sąlygų įvyko pokytis ir dabar akcentuojama transatlantinė erdvė, Amerika, saugumo kategorijos, gynyba. Lietuva iš visų Baltijos šalių sankcijų Rusijai atžvilgiu kalba griežčiausiai. Tad norėdami, kad Amerikos pajėgos būtų čia, turime siųsti jai žinutes, ir Prezidentė čia prisiėmė tikrai drąsų vaidmenį. Be to, su kaimynais turime naują instrumentą – Baltijos šalių ir JAV vadovų susitikimą.

Kalbant apskritai, tas šaltukas tarp mūsų lieka, bet jau kitame lygmenyje, jis ne toks atviras. Parėmėme Donaldo Tusko kandidatūrą į ES Tarybos pirmininkus, suvokdami, kad tai yra regiono iškėlimo sąlyga – Europoje labiau girdėsis mūsų balsas. Tai rodo, kad svarbiais klausimais galime susitarti. NATO viršūnių susitikime mūsų pozicija taip pat buvo bendra. Išgyvename laikotarpį, kai menkesni nesutarimai tapo antraeiliai.

– Rodome daug empatijos Ukrainai, kuriama paramos šiai šaliai strategija. Ar ši vertybėmis ir sentimentais grįsta parama gali būti ir realiai pravarti partnerystė?

– Labai džiugu, kad remiame ukrainiečius. Tai liečia ir istorinius, brolystės dalykus, ir geopolitinį suvokimą, kad Ukraina dabar kovoja už Europą, taip pat ir už Baltijos šalių saugumą. Taigi privalome juos remti, jeigu rūpinamės savo saugumu. Dydžiu Lietuva gal ir nepasižymi, tačiau jos lyderystė remiant Ukrainą yra akivaizdi ir ukrainiečiai tai jaučia. Rezistencijos laikais Lietuva ir Ukraina taip pat buvo dvi labiausiai antisovietinės respublikos. Tas gražias tradicijas ir tęsiame.

– Panašiai solidarizavomės ir su Gruzija. Ar tai laikui bėgant pasimiršta, ar iš tiesų mūsų valstybių draugų kontingentas didėja? Ar turėjome naudos iš to?

-Tarptautiniuose santykiuose yra labai sunku pasakyti, kas yra nauda. Galbūt lengviausia būtų pasakyti, ar plėtėsi tarpusavio prekyba, didėjo investicijos. Nors kritinio lūžio, kuris paveiktų mūsų ekonomiką, nebuvo, vis dėlto visi šie skaičiai didėjo. Kitas dalykas yra moralinis palaikymas. Juokais galime prisiminti ir tai, kad gruzinai Lietuvai skiria pirmą vietą “Eurovizijos” dainų konkurse. Tai taip pat mūsų paramos rezultatai. Toks trikampis Lietuva-Ukraina-Gruzija yra labai gražus geopolitinis reiškinys, ir, manau, jį reikia palaikyti toliau, nepaisant esamos ar nesamos ekonominės naudos. Be to, tai gali duoti ir ekonominių, investicinių dividendų.

“Kauno diena”

2014.09.22

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s