Gyvenimą pagerintų politinė drąsa

Lie­tu­vo­je esa­ma tei­gia­mų po­ky­čių, ta­čiau eko­no­mi­nių ir so­cia­li­nių prob­le­mų vis dar dau­gy­bė. Dr. Bo­gus­la­vo Gru­ževs­kio tei­gi­mu, jų ma­žė­tų, jei po­li­ti­nių pa­stan­gų pa­kak­tų ne tik dar­bo gru­pėms su­da­ry­ti, bet ir jo­se dir­bu­sių spe­cia­lis­tų siū­ly­mams įgy­ven­din­ti.

Apie tai, ko­dėl Lie­tu­vo­je ri­zi­kin­ga li­be­ra­li­zuo­ti dar­bo san­ty­kius, kaip kel­ti mi­ni­ma­lią al­gą ne­di­di­nant biu­dže­to iš­lai­dų ir kaip su­ma­žin­ti ša­lies že­mė­la­py­je be­sip­le­čian­čias men­kai ap­gy­ven­din­tų te­ri­to­ri­jų dė­mes – „Lie­tu­vos ži­nių” in­ter­viu su Dar­bo ir so­cia­li­nių ty­ri­mų ins­ti­tu­to di­rek­to­riu­mi pro­fe­so­riu­mi dr. Bo­gus­la­vu Gru­ževs­kiu.

Dir­ban­čių skur­džių fenomenas

– Ko­kių tei­gia­mų po­ky­čių įžvel­gia­te 2013-ai­siais?

– Ver­tin­da­mi pra­ėju­sius me­tus, ga­li­me iš­skir­ti tris tei­gia­mus so­cia­li­nius po­ky­čius. Pir­mas – vi­du­ti­nio dar­bo už­mo­kes­čio au­gi­mas, skir­tin­go­se sri­ty­se jis ki­lo nuo 5 iki 12 pro­cen­tų. Ži­no­ma, tam di­de­lę įta­ką tu­rė­jo mi­ni­ma­laus at­ly­gi­ni­mo pa­di­di­ni­mas. Ki­tas da­ly­kas – ma­žė­jo ne­dar­bo ly­gis. Ga­li­ma kri­ti­kuo­ti, kad šis ro­dik­lis ma­žė­jo ne­daug, vis dėl­to – tai tei­gia­mas po­ky­tis. Tre­čias tei­gia­mas po­žy­mis – emig­ra­ci­jos ma­žė­ji­mas. Pa­di­dė­jo im­ig­ra­ci­ja, nors apie 80 proc. tai grįž­tan­tys emig­ran­tai. Tai­gi so­cia­li­nė­je sri­ty­je jau­čia­mas šioks toks už­ti­krin­tu­mas, ku­rį su­da­ro dar­bo už­mo­kes­čio au­gi­mas ir užim­tu­mas.

– Vis dėl­to daug kam al­gos ne­di­dė­jo, o kai­nos nuo­lat ky­la. Tad kai ku­rie žmo­nės gy­ve­na vis pra­sčiau.

– Lie­tu­vo­je – di­de­lė pa­ja­mų di­fe­ren­cia­ci­ja. Ne­si­no­ri nuo­lat to ak­cen­tuo­ti, ta­čiau ver­ta pa­mi­nė­ti, kad pa­di­di­nus at­ly­gi­ni­mus tei­sė­jams ir ki­tiems dau­giau už­dir­ban­tiems tar­nau­to­jams tai tu­rės įta­kos vi­du­ti­nio at­ly­gi­ni­mo ro­dik­liui. Aki­vaiz­du, kad mi­nė­ti ro­dik­liai ne vi­sai aiš­kiai par­odo gy­ve­ni­mo ly­gį, o vi­suo­me­nei la­bai svar­bu, kad at­ly­gi­ni­mai di­dė­tų ir iš „a­pa­čios”.

Jei­gu žmo­gaus at­ly­gi­ni­mas ne­di­dė­ja ar­ba di­dė­ja ma­žiau nei ki­tų dar­buo­to­jų gru­pių, san­ty­ki­nai jo pa­dė­tis da­ro­si skur­des­nė. Per ke­le­rius me­tus su­si­da­ro ryš­kus skir­tu­mas ir taip for­muo­ja­si dir­ban­čių skur­džių fe­no­me­nas.

Pa­mirš­ta­mas padorumas

– Ar Lie­tu­vo­je di­de­lis at­otrū­kis tarp tur­tin­gų­jų ir skurs­tan­čių­jų? Kas jį ga­lė­tų su­ma­žin­ti?

– Šis ro­dik­lis Lie­tu­vo­je – vie­nas di­džiau­sių Eu­ro­pos Są­jun­go­je (ES). Apie tai lyg ir kal­ba­ma, va­di­na­si, su­vo­kia­ma, jog tai ne­ga­ty­vus da­ly­kas, ta­čiau be­veik nie­ko ne­da­ro­ma.

Iš­skir­čiau tris prie­mo­nių gru­pes, kas tu­rė­tų bū­ti da­ro­ma. Pir­ma – prog­re­sy­vu­mas mo­kes­čių sri­ty­je. Da­bar im­ame iš tų, ku­rie be­veik nie­ko ne­tu­ri, taip dar la­biau ma­ži­na­me jų var­to­ji­mą ir dar la­biau di­di­na­me ne­pa­si­ten­ki­ni­mą. Šio ne­pa­si­ten­ki­ni­mo re­zul­ta­tas yra emig­ra­ci­ja. Apie 60 proc. iš­vyks­tan­čių­jų iš Lie­tu­vos tu­rė­jo ga­li­my­bę dirb­ti ar­ba tu­rė­jo dar­bą, ta­čiau šių žmo­nių ne­ten­ki­no at­ly­gis. 2012 me­tų duo­me­ni­mis, ES ša­ly­se vi­du­ti­niš­kai 26 proc. darb­da­vių ne­ra­do tin­ka­mos dar­bo jė­gos, o Lie­tu­vo­je – net 40 pro­cen­tų. Žmo­nės ran­da ga­li­my­bių ki­tur ir ne­no­ri grįž­ti į pa­dė­tį, ku­ri jų ne­ten­ki­no. Il­gai­niui ši prob­le­ma dar la­biau di­dės.

An­tra prie­mo­nių gru­pė – dar­bo ap­mo­kė­ji­mo sis­te­ma, ku­rio­je la­bai ryš­kūs skir­tu­mai tarp dau­giau­sia ir ma­žiau­siai mo­ka­mų dar­bų. At­lik­tas ty­ri­mas par­odė, kad Lie­tu­vo­je skir­tu­mas tarp di­rek­to­riaus ir se­kre­to­rės at­ly­gi­ni­mų yra di­džiau­sias, pa­ly­gin­ti su Vo­kie­ti­ja, Len­ki­ja, Ru­si­ja. Lie­tu­vo­je dar­bo ap­mo­kė­ji­mo sis­te­ma la­bai li­be­ra­li. Pa­sau­li­nio eko­no­mi­kos fo­ru­mo 2013 me­tų duo­me­ni­mis, esa­me sep­tin­ti pa­gal li­be­ra­lu­mą iš 138 ša­lių. Ta­čiau ky­la klau­si­mas, ar tuo ne­pikt­nau­džiau­ja­ma. Es­tai yra penk­ti, bet jų vi­du­ti­nis at­ly­gi­ni­mas ne­ats­kai­čius mo­kes­čių per kri­zę au­go še­šis kar­tus la­biau nei Lie­tu­vo­je. Lat­viai su­nkiai kri­zę iš­gy­ve­no net tre­jus me­tus, bet ten šis ro­dik­lis, pa­ly­gin­ti su Lie­tu­va, iš­au­go dvi­gu­bai. Ru­mu­ni­jo­je – tris­kart dau­giau nei Lie­tu­vo­je. Li­be­ra­li sis­te­ma yra gė­ris, kai vers­las ga­li la­biau pri­si­tai­ky­ti prie rea­lių ga­my­bos są­ly­gų. Ta­čiau kai pa­mirš­ta­mas pa­do­ru­mas ir va­do­vau­ja­ma­si po­žiū­riu, kad už du­rų lau­kia ei­lė po­ten­cia­lių dar­buo­to­jų, toks vers­las mums ne­la­bai rei­ka­lin­gas. Juk ne­igia­mos so­cia­li­nės pa­sek­mės gu­la ant vi­sos vi­suo­me­nės ir ša­lies biu­dže­to.

Tre­čia sri­tis – so­cia­li­nės par­amos sis­te­ma, kai la­bai svar­bu ak­ty­vin­ti par­amą gau­nan­čius žmo­nes. Šie pi­lie­čiai tu­rė­tų bū­ti su­in­te­re­suo­ti dirb­ti ir gau­ti pa­ja­mų iš dar­bo. Vie­na prie­mo­nių ga­lė­tų bū­ti nuo­sta­ta, kad vos pra­dė­ju­siam dirb­ti žmo­gui pa­lie­ka­ma da­lis par­amos ar pan. Taip pat ga­li­ma bū­tų di­din­ti ne­ap­mo­kes­ti­na­mą pa­ja­mų mi­ni­mu­mą dėl vai­kų skai­čiaus, kad vai­kų au­gi­ni­mas bū­tų la­biau re­mia­mas per dar­bą nei per pa­sy­vų ne­da­ly­va­vi­mą dar­bo rin­ko­je. Ta­čiau to­kių prie­mo­nių tu­ri­me la­bai ma­žai ir la­bai ne­drą­siai jas įgy­ven­di­na­me.

Rei­kia po­li­ti­nės drąsos

– Daug kal­ba­ma, kad žūt­būt rei­kia li­be­ra­li­zuo­ti dar­bo san­ty­kius. Ar tai ti­krai pa­di­din­tų užim­tu­mą?

– Ne­be­no­ri­me li­be­ra­li­za­vi­mo, nes bi­jo­me, kad ne­tek­si­me pa­ja­mų, kad mu­mis pa­si­nau­dos ir iš­mes. Ša­lys, ku­rios li­be­ra­li­zuo­ja dar­bo san­ty­kius, di­di­na so­cia­li­nes ga­ran­ti­jas ir su­ku­ria prie­mo­nes, pa­de­dan­čias žmo­gui grei­čiau grįž­ti į dar­bo rin­ką: mo­ky­mus, užim­tu­mo rė­mi­mą ir pan. Ta­čiau mes ne­tu­ri­me nei vie­no, nei ki­to. Ne­tu­ri­me pi­ni­gų so­cia­li­nei par­amai di­din­ti, taip pat tu­ri­me la­bai ri­bo­tas ga­li­my­bes rem­ti užim­tu­mo prie­mo­nes. Tad ap­ri­bo­ja­me darb­da­vius, kad jie ne­at­leis­tų dar­buo­to­jų, o juos at­lei­dę su­mo­kė­tų iš­ei­ti­nę kom­pen­sa­ci­ją, kad žmo­gus ga­lė­tų iš­gy­ven­ti, kol ras ki­tą dar­bą.

Li­be­ra­li­za­vi­mas iš­ties rei­ka­lin­gas, kad pa­di­dė­tų vers­lo pa­trauk­lu­mas ir efek­ty­vu­mas. Ta­čiau vi­suo­me­nė, žmo­nės tu­ri jaus­tis sau­gūs, gau­ti pa­ja­mų.

Darb­da­viai yra skir­tin­gi ir, ma­no nuo­mo­ne, rei­kia siū­ly­ti juos di­fe­ren­ci­juo­ti. Ga­li­ma fik­suo­ti bend­rą įmo­nės vi­du­ti­nį at­ly­gi­ni­mą, ma­žiau­sią at­ly­gi­ni­mo dy­dį ir kaip sau­gik­lį pa­siū­ly­ti pa­si­ra­šy­ti ko­lek­ty­vi­nę su­tar­tį. To­kiai įmo­nei bū­tų ga­li­ma leis­ti lanks­čiau tai­ky­ti dar­bo tei­sės nor­mas – ir pri­ėmi­mo į dar­bą, ir at­lei­di­mo, ir iš­ei­ti­nių kom­pen­sa­ci­jų. Juk dirb­da­mas įmo­nė­je, ku­rio­je mo­ka­mas 50 proc. di­des­nis at­ly­gi­ni­mas, žmo­gus gau­na ne­blo­gas pa­ja­mas, da­lį jų ga­li kaup­ti ir, jei­gu bus at­leis­tas, ga­lės be pa­ni­kos ieš­ko­ti ki­to dar­bo. O įmo­nė įgaus kon­ku­ren­ci­nio pra­na­šu­mo, ga­lės drą­siau in­ves­tuo­ti, pri­im­ti nau­jų dar­buo­to­jų. Tai siū­lau įgy­ven­din­ti ne įsta­ty­mais, o eks­pe­ri­men­to bū­du. Bet tam rei­kia po­li­ti­nės drą­sos.

Tu­ri­me gerb­ti vers­lą, nes jis yra iš­gy­ve­ni­mo va­rik­lis. Ta­čiau vers­las tu­ri bū­ti ir so­cia­li­nio sta­bi­lu­mo ga­ran­tas, tad rei­kia steng­tis di­din­ti vers­lo ir vi­suo­me­nės in­te­re­sų su­de­ri­na­mu­mą. Ki­taip Lie­tu­va tuš­tės, vi­suo­me­nė sens, tap­si­me vis la­biau nu­si­vy­lę, pra­ra­si­me so­cia­li­nę at­ei­tį.

Ori al­ga ir lai­min­ga senatvė

– Ar įma­no­ma, kaip jau už­si­me­na­ma, ne­tru­kus dar di­din­ti mi­ni­ma­lią mė­ne­sio al­gą? Ar to rei­kia?

– Mi­ni­ma­lią al­gą rei­kė­tų di­din­ti eta­pais. Gal­būt ver­tė­tų pra­dė­ti nuo vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jų, nes jo­se yra di­des­ni dar­bo už­mo­kes­čio skir­tu­mai. Ga­li­ma bū­tų di­din­ti al­gas ne­di­di­nant už­mo­kes­čio fon­do ir ne­at­lei­džiant žmo­nių, o ma­ži­nant al­gas ki­toms dar­buo­to­jų gru­pėms. An­truo­ju eta­pu ga­li­ma per­žiū­rė­ti vi­sas ki­tas biu­dže­ti­nes įstai­gas ir tik ta­da im­tis pri­va­taus sek­to­riaus. Tai bū­tų ga­li­ma įgy­ven­din­ti per me­tus. Da­bar ma­ži at­ly­gi­ni­mai mus skan­di­na dėl to, kad ma­žai var­to­ja­ma ir ma­žai su­ren­ka­ma mo­kes­čių.

Ne­abe­jo­ti­nai rei­kia to­bu­lin­ti dar­bo ap­mo­kė­ji­mo sis­te­mą, at­ly­gį už dar­bą pri­ar­tin­ti prie rea­lių re­zul­ta­tų, o ne prie sta­žo ir par­ei­gų. Tuo­met jau­nas žmo­gus, tik at­ėjęs į vals­ty­bės tar­ny­bą, bet la­bai ak­ty­viai da­ly­vau­da­mas kon­kre­čio­je veik­lo­je, ga­lė­tų la­bai pri­ar­tė­ti prie 20 me­tų dar­bo sta­žą tu­rin­čio de­par­ta­men­to va­do­vo.

Vals­ty­bei to­kios prie­mo­nės be­veik nie­ko ne­kai­nuo­tų, bet par­ei­ka­lau­tų va­do­vų iš­ma­ny­mo ir po­li­ti­nės draus­mės.

– Ar Lie­tu­vo­je įma­no­ma ori ir lai­min­ga se­nat­vė?

– Ži­no­ma. Mes tu­ri­me šva­rią ir gra­žią gam­tą, daug lais­vos že­mės. Jei­gu žmo­gus at­ran­da sa­ve, Lie­tu­va yra vi­sai tin­ka­ma ša­lis lai­min­gai se­nat­vei.

Ta­čiau žmo­gus jau nuo 30 me­tų pri­va­lo gal­vo­ti, kaip ji tu­rė­tų at­ro­dy­ti. Tris­de­šimt­me­čių ar ke­tu­rias­de­šimt­me­čių da­ro­mi spren­di­mai – per­ka­mi bu­tai, su­da­ro­mos svei­ka­tos drau­di­mo su­tar­tys – ku­ria lai­min­gą at­ei­ties se­nat­vę. Vis­kas tu­ri bū­ti su­tvar­ky­ta iki 60 me­tų, tad jei pen­si­nį am­žių pa­siek­si­te be di­des­nių sko­lų, ga­na svei­kas, tu­rė­da­mas san­tau­pų, ga­lė­si­te pui­kiai pro­jek­tuo­ti sa­vo at­ei­tį.

Be­je, kal­bant apie pen­si­jų fon­dus, jie tu­ri tu­rė­ti ypa­tin­gą ap­sau­gą, o tam rei­kė­tų net įsta­ty­mo dėl fi­nan­si­nių iš­tek­lių nau­do­ji­mo, nes šiais pi­ni­gais ne­ga­li­ma ri­zi­kuo­ti.

– Aki­vaiz­du, kad po­li­ti­kams ti­krai yra ką veik­ti, bet Sei­me to­kios veik­los pa­si­gen­da­ma. Ar tai ap­si­lei­di­mas, o gal nuo­šir­dus ne­su­sip­ra­ti­mas?

– Ūki­niai da­ly­kai, ku­riuos ką tik pri­sta­čiau ir ku­rie nie­ko ne­kai­nuo­ja, rei­ka­lau­ja ryž­to. Pri­si­min­ki­me da­bar­ti­nės val­džios mo­kes­čių po­li­ti­kos užuo­maz­gas: su­da­ry­ta dar­bo gru­pė, teik­ti siū­ly­mai. Ta­čiau ne­priim­ta jo­kio spren­di­mo.

Jei­gu yra nu­ma­ty­tas tiks­las, tu­ri bū­ti nu­ma­ty­ta ir jo įgy­ven­di­ni­mo pro­ce­dū­ra. Ne­ga­li­ma kur­ti dar­bo gru­pės tik tam, kad pa­žiū­rė­tu­me, kas čia bus. O da­bar dar­bo gru­pė­je dir­bu­sių žmo­nių at­lik­tas dar­bas vir­to tik „vie­na nuo­mo­nių”. Po­li­ti­kai iš­eik­vo­ja daug tuš­čios ener­gi­jos, tad nors prob­le­mų yra dau­gy­bė, vis­kas lie­ka kaip bu­vę.

Lin­kiu, kad 2014-ai­siais dau­giau pro­gų džiaug­tis tu­rė­tų ir vers­las – darb­da­viai bei dar­buo­to­jai, ir se­nat­vės su­lau­kę žmo­nės, nes tam yra vi­sos są­ly­gos. De­ja, jo­mis kol kas ne­pa­si­nau­do­ja­me.

“Lietuvos žinios”

2014.01.03

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s