Kas užmuša norą turėti vaikų?

Lietuvoje kasmet vis mažėja vaikų, perspėja demografai. Lietuviai vis dažniau šeimas kuria ir vaikų susilaukia užsienyje. Politikai griausmingai šneka, jog būtina kažką daryti, nes kitaip tauta išnyks. O ar įmanoma ką nors pakeisti?

Šeimų konsultantė, socialinė darbuotoja, Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoja Laura Varžinskienė įsitikinusi, kad įmanoma, ir tai nebūtų milžiniškas darbas.

Jos teigimu, pirmiausia reikėtų iš esmės perplanuoti paslaugų šeimoms teikimą, kad jos būtų prieinamos visiems, o ne tik tiems, kurie jau nusirito į socialinį dugną.

– Tarkime, žmogus pajuto, kad jau norėtų vaikų. Kas lemia apsisprendimą jų susilaukti arba ne?

– Be abejo, daug priklauso nuo kiekvienos šeimos individualiai. Kalbant bendrai, pirmiausia žmogus turi pajusti norą, instinktą susilaukti vaikų. Įvardyčiau tai kaip svarbiausią faktorių. Vėliau atsiranda įvairių svarstymų: vertinamos draugų ir asmeninės vaikų auklėjimo patirtys. Šeimos vertina ir finansinę situaciją – ji nebūna paskutinis dalykas, kuris nulemia sprendimą. Kartais pasiskaičiuojama ir tai, kad, gimus vaikeliui, šeima turės papildomų pajamų. Imant statistinę šeimą, skaičiuojama, kiek vaikų šeima gali auginti, ir kaip tai nulems finansinę padėtį.

– Valstybė tikriausiai gali daryti įtaką tik tiems faktoriams, kurie susiję su žmogaus socialiniu-ekonominiu saugumu?

– Manau, kad vienas svarbiausių dalykų – palaikymo sistema šeimai, kad augindama vaikus ji galėtų jaustis saugi. Dažniausiai įvardijama, kad šeima jaučiasi saugi tik tada, kai turi finansinių pajamų. Mano patirtis rodo, kad saugumo jausmą suteikia paslaugų buvimas, galimybė mamai ar tėčiui derinti motinystę ar tėvystę su darbu ar kitomis pajamų gavimo formomis. Tai nėra tiesioginis finansinis faktorius, tačiau suteikia galimybę, tapus motina ar tėvu, nebūti dvejus metus izoliuotam nuo pasaulio. Mūsų valstybėje trūksta šių – vaiko priežiūros – paslaugų įvairovės. Neužtenka tik turėti darželių, priimančių vaikus visai darbo dienai. Mamos, į juos atvesdamos vaikus ne visai darbo dienai, susiduria su požiūriu, kad tikriausiai yra prastos mamos, nes būdamos namie atveda vaikus, arba manoma, kad vaikas, būdamas darželyje tik pusę dienos, neva be reikalo užima valstybės išlaikomą vietą. Šeimoms būtų didelė pagalba, jeigu būtų paslaugos, kurios leistų vaiką atvesti laikinai, kelioms valandoms arba ne kasdien. Tokių privačių paslaugų dabar yra, bet dažniausiai jos brangios.

Noriu pabrėžti, kad reikia plėsti įvairių paslaugų šeimoms prieinamumą ir jų supratimą, nesuvokti jų tik kaip socialinės rizikos šeimų poreikio. Jos reikalingos šeimai, kuri dirba, gauna pajamų. Pas mane dažnai ateina žmonių, kurie sako, kad susiduria su santykių šeimoje, vaikų auklėjimo problemomis, tačiau reikiamos paslaugos jiems per brangios, o jie jų negauna, nes nepatenka į socialinės rizikos šeimų sąrašą, dar nėra dugne. Manau, kad, jeigu visi šie mechanizmai įsijungtų šiek tiek anksčiau, šeimos tikrai pasijustų saugesnės. Kai visos paslaugos orientuojamos tik į socialinės rizikos šeimas, jos suprantamos tik kaip baudimas.

Populiaru sakyti, kad svarbios finansinės išmokos. Siečiau tai tik su laikotarpiu, kai mama arba tėtis iš tiesų nedirba. Tačiau jeigu kalbėtume apie tas nedideles vaiko išmokas, kurios kai kuriose valstybėse, anksčiau ir Lietuvoje, mokamos, kol vaikui sueina 18 metų, jos tikrai neturi reikšmės sprendimui turėti vaikų. Tai yra daugiau kaip dovana, pridėtinė vertė.

– Nekalbant apie būstą ar kitokio turto paveldėjusius žmones, maždaug kokios, jūsų manymu, turi būti Lietuvos šeimos pajamos, kad ji galėtų auginti vaiką ir neskursti, tai yra neturėtų skaičiuoti kiekvieno lito, rinktis nukainotas prekes, pirkti dėvėtų drabužių, galėtų užtikrinti vaikui popamokinį ugdymąsi, visa šeima galėtų kokybiškai leisti laisvalaikį – eiti į teatrą, pramogauti, bent kartą per metus išvykti atostogų, ir trumpiau tariant, šaliai auginti išprususius, laimingus ateities vaikus?

– Suskaičiuoti tokią sumą reikėtų prašyti ekonomistų, ne šeimos santykių konsultanto – nesu dariusi tokios ribinės sumos skaičiavimų. Iš socialinės pusės šie dalykai svarbūs žiūrint, apie kelintą vaiką šeimoje kalbama. Jeigu tai pirmas ar antras vaikas – suma bus viena, jeigu trečias ar ketvirtas – jau visai kita. Tai yra viena priežasčių, dėl ko daugiau vaikų turinčios šeimos susiduria ir su neigiamu visuomenės požiūriu. Dažniausiai juk ir artimieji vis klausinėja, kada bus pirmas vaikas. Tuomet džiaugiasi antruoju, nes “vienas vaikas – tai ne vaikas”. Bet kai atsiranda trečias vaikas, reakcijos pasidaro jau labai santūrios, o kai ketvirtas ar penktas – dažnai sulaukiama net priekaištų. Trečio, ketvirto, penkto vaiko susilaukusi šeima dažnai jau atsiduria ant žemesnių socialinių laiptelių. Tad klausimą taip ir formuluočiau: kiek vaikų gali auginti konkreti šeima?

– Dažnai pastebima, kad Lietuvoje verslas dar labai nepalankus tėvystei ir nenori užtikrinti tėvams teisių, kurios įteisintos ir įstatymuose. Ar susiduriate su patirtimis, kad žmonės ir turėdami darbus nesijaučia saugūs susilaukti vaikų, nes nežinia, kaip pasielgs darbdavys, ar kaip į juos žiūrės ateities darbdaviai?

– Žinoma, daug kas priklauso nuo darbdavio. Vis dėlto dar tikrai gaji praktika klausti jaunų žmonių, ypač moterų, ar nesiruošia turėti vaikų, ar tikrai bus gera darbuotoja, ar – jeigu jau turi vaikų – vaikai dažnai serga ir panašiai. Beje, patys tėvai dažnai nežino, kad jiems priklauso tėvadieniai, mamadieniai, papildomos dienos prie atostogų. Tačiau atsiranda ir darbdavių, kurie netgi skatina vaikų turinčius darbuotojus naudotis savo teisėmis. Tai darbuotoją padaro labai lojalų.

– Parlamentaras Algirdas Sysas per vieną diskusiją kalbėjo, jog anksčiau jauni žmonės, turėdami mažų vaikų, neva nė nesitikėjo gyventi kaip nors kitaip, nei tik nuomojantis vieną kambarį. Jo nuomone, dabar jaunų žmonių lūkesčiai daug didesni. Kokia jūsų nuomonė?

– Turime pripažinti, kad galimybės dabar gerokai didesnės nei anksčiau. Jeigu kalbame apie būstą, jaunos šeimos lūkesčiai turėti jį nuosavą yra labai natūralūs. Jeigu neišeina įsigyti kitaip, tuomet norisi bent jau nusipirkti už paskolą, o ne tuščiai mokėti nuomą. Gyvenimo sąlygos pasikeitė, ir, žinoma, jos diktuoja kitokius lūkesčius. Kitokia pasiūla, kitokios darbo bei saviraiškos galimybės nei anksčiau lemia, kad jaunas žmogus nori siekti tų lūkesčių.

– Jeigu įmanoma apibendrinti, jūsų pastebėjimu, iš vaikų susilaukti planuojančių porų dažniausiai didesnę įtampą patiria moterys ar vyrai?

– Įtampos netrūksta nei vieniems, nei kitiems, tik ji šiek tiek skiriasi. Moterys jaučia įtampą dėl karjeros pertrūkių, dėl to, kaip jai pavyks grįžti į darbą, kiek apskritai ji bus pajėgi rūpintis vaikais. Papildomą įtampą, nebūtinai blogąja prasme, kelia tai, kad tėvai šiais laikais turi tartis, kuris augins vaikus. Vyrai dažnai jaučia įtampą dėl padidėjusios atsakomybės. Tradiciniai vaidmenys silpnėja, griežtos ribos tarp moters ir vyro vaidmens skysta, bet vis dėlto senasis modelis, kad vyrai turi išlaikyti šeimas, jų patiriamos įtampos tikrai dar nemažina. Atsiranda kitų lūkesčių ir poreikių: jauni vyrai dabar nori dalyvauti auklėjant savo vaikus, to anksčiau buvo mažiau. Taigi jie, viena vertus, turi išlaikyti šeimą ir dirbti daugiau, kita vertus – nori būti geri tėčiai, dalyvauti vaikų auklėjime, užmegzti ryšį ir jį palaikyti.

“Kauno diena”

2014.12.02

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s