Krokodilas Gena jau nebebaisus?

Suaugusieji, žiūrėdami animacinius filmus, lengviau atpažįsta propagandos elementus. Pagrindinė auditorija – vaikai – lygiai taip pat žiūri ir tautiniais motyvais sukurtą pasaką, ir ideologijos persmelktą filmą.

Kokios įtakos šiuolaikiniams vaikams ir paaugliams gali turėti ideologijos persmelkta sovietinė animacija – ar gali būti, kad vis dar rodoma “Sojuzmultfilm” kūryba ugdo sentimentus žlugusiai santvarkai? Apie tai – pokalbis su komunikacijos filosofiją ir propagandos teoriją Vilniaus universitete dėstančiu lektoriumi daktaru Modestu Grigaliūnu.

– Kas yra propagandinė animacija, kaip galima ją atpažinti?

– Šis klausimas yra esminis, bet kartu ir sudėtingiausias. Vienus propagandinius animacinius kūrinius atpažinti yra lengva, kitus – sunku. Jeigu propaganda animaciniame kūrinyje pateikiama tiesiogiai, tuomet matome įvairius personažus, kurie atspindi tam tikro meto politinius lyderius, herojus. Pavyzdžiui, tokiuose kūriniuose galime matyti figūras, kurios reprezentuoja Hitlerį. Tačiau animaciniuose filmuose galime matyti ir kitokią propagandą, kai jos informacija būna transformuota. Tuomet tam tikrų personažų ar reiškinių tiesiogiai atpažinti negalime – įvairius politinius lyderius, idėjas, procesus kūrėjai parodo per personažus, kurių iš pirmo žvilgsnio nesusiejame su propaganda. Tai gali būti ančiukai, piemenėliai, žąsys ar kiti pasakų personažai, tačiau, žvelgiant į kūrinio visumą, kaip vystosi pasakojimas, kas prieš ką kovoja ir laimi, galime atpažinti politines ideologijas. Sunkiausia atpažinti paslėptą propagandą, kai tik iš gilesnės analizės paaiškėja, kad kūrinio pasakojimas yra propagandinis. Pasakyti, ar kūrinys yra propagandinis, leidžia šių detalių visuma – įvertinus, ar jame yra žiūrovą ugdančių, indoktrinuojančių elementų.

Suaugusieji, žiūrėdami animaciją, lengviau atpažįsta šiuos elementus. Tačiau animaciją žiūri – ar bent prieš 20 metų daugiausia žiūrėdavo – vaikai ir paaugliai. Jie tos propagandinės informacijos neieškojo, o lygiai taip pat žiūrėjo kokį nors pasakišką filmą ir propagandinį.

– Žiūrint sovietinę animaciją labiausiai įsimenamas būna filmuko pabaigos moralas. Jis būna aiškus ir “teisingas” – neskriausk silpnesnio, draugauk su visais ir pan. Tačiau propagandinės žinutės tikriausiai slypi ne tik šiuose finalo moraluose, o išdėstomos visame kūrinyje? Kokias vertybes juose bandoma formuoti?

– Kas, kokiu metu ir kokiu būdu bandoma formuoti, priklauso nuo labai daug dalykų. Nuo laiko, kada sukurtas filmukas, nuo to, kas jį sukūrė – amerikiečiai, rusai ar dar kas, nuo to, kam jis yra skirtas – vidaus ar išorės auditorijai. Visa tai lemia, kokios vertybės bus komunikuojamos. Žiūrėdami sovietinę animaciją, žinoma, matome tam tikrus komunistinės ideologijos elementus ir jos komunikavimą. Animaciniuose filmuose niekas tiesiogiai nesakė, kad per penkmetį reikia pastatyti tam tikrą skaičių fabrikų – tai buvo būdinga kitai propagandos rūšiai, skirtai plačiajai visuomenei. Animacijoje vaikams buvo kalbama apie tam tikras visuomenės vertybes, kurios aktualios tai ideologijai, santvarkai. Pavyzdžiui, filmukuose veikia žvėrių būreliai, tarp kurių atsiranda koks nors personažas, kuris išsiskiria savo arogancija ar tingėjimu, nenorėjimu padėti. Paprastai tokia siužetinė linija pakrypsta į tai, kad tas personažas būna pamokytas ir susipranta, jog reikia dirbti, padėti, atjausti ir panašiai. Tokiu būdu vaikams parodoma, kaip jis tampa sąmoningu tam tikros bendruomenės nariu. Taip vaikui diegiamas norimas visuomenės modelis, vaizdinys.

– Ar sovietinė animacija gali būti paveiki šiuolaikiniams vaikams, turint omenyje, kad ji, palyginti su dabartine, neturi tokio greito tempo ir daug veiksmo?

– Tiesą sakant, šioji senoji animacija dabar vaikus menkai ir tedomina. Esu pastebėjęs ir asmeninėje aplinkoje, kad vaikai, kaip minėjote, animacijoje yra pratę matyti tempą, aktyvius veiksmus, ir jiems to reikia. Sovietinė animacija jiems atrodo ištęsta, nuobodoka. Rodant tokį filmuką, sunku net išlaikyti vaiką prie ekrano, jau nekalbant, kad jis negali jų reflektuoti taip, kaip mes vaikystėje juos suvokdavome. Manau, kad bet kokia sovietinės animacijos propagandinė informacija yra neutralizuota, nes dabar yra visai kitas laiko kontekstas. Vaikas kituose diskursuose – tėvų pokalbiuose, žiniasklaidoje, kitoje aplinkoje negirdi to, kas yra kalbama tuose senuose animaciniuose filmuose. Sovietmečio vaikai galėjo ugdytis žiūrėdami sovietinę animaciją, nes lygiai tą patį jie girdėjo ir visur kitur – nuo tėvų pokalbių, darželio, mokyklos iki žiniasklaidos ir kitur. Taigi aplinkos kontekstas šią propagandą arba įgalina, arba neutralizuoja.

– Paprastai kalbant, neturėtume galvoti, kad, dabar kai kuriems lietuvių televizijos kanalams vėl rodant “Sojuzmultfilm” produkciją, užauginsime naują komunistų kartą?

– Tikrai ne. Neturiu nieko prieš, kad juos rodo. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad sovietmečio animacija dabar netgi tyrinėjama ir mokslininkų iš edukacinės perspektyvos kaip neformalaus ugdymo įrankis. Įvairios visuomeninės, bendražmogiškos vertybės – atjauta, meilė, pagalba draugui ir panašiai, kurios joje yra perteikiamos, gali būti rodomos ir šiandieniniam vaikui. Jeigu dėl to jis taps geresnis ar verks dėl susižeidusio elniuko – tai pozityvu.

– O kokias vertybes vaikams siūlo dabartinė vakarietiška ir Tolimųjų Rytų animacija? Ir apskritai, ar galima sakyti, kad dabar lietuvių vaikus pasiekia įvairi animacija, ar ji visa iš esmės yra labai panaši?

– Ir panaši, ir įvairi. Dabar visi kūriniai į pirmą vietą iškelia pramogą. Laikoma, kad, kuo kūrinyje bus daugiau pramogos, tuo jis bus patrauklesnis auditorijai. Pramoga dabar valdo visą viešąjį diskursą, taip pat ir animaciją. Šia prasme ji yra vienoda.

Skirtybės gali būti matomos žanro, komunikuojamų istorijų prasme. Ar šiandienos animacijoje galime matyti įvairių propagandinių žinučių? Galiu įvardyti keletą pavyzdžių. Pirmiausia, tai labiau suaugusiesiems skirti, bet vaikų gausiai žiūrimi “Simpsonai”, “Pietų parkas”, “Šeimos bičas” ir panašūs. Analizuojant tuos serialus, galima atrasti labai daug užslėptų veiksnių, gal ne tiek propagandinių, kiek antipropagandinių, kai yra šaipomasi iš įvairiausių visuomenėje vykstančių procesų. Tokie animaciniai filmai, be abejo, turi savo potekstę tarp eilučių. Kita dalis filmų, ypač ilgo metražo, pavyzdžiui, “Ledynmetis”, labiausiai asocijuojasi tik su pramoga, atsipalaidavimu.

Be to, animacija dabar yra nusileidusi į “eilinių žmonių” lygį. Kiekvienas gali susikurti savo animacinį kūrinėlį, per jį perteikti savo įmonės reklamą, bendruomenės, būrelio, nevyriausybinių organizacijų vertybes. Tai dabar yra labai paplitę ir nutolę nuo tradicinės animacijos sampratos.

– Ar Lietuva gali turėti savo animacijos politiką, tarkime, kuruojamą Kultūros ministerijos?

– Šis klausimas yra ne visai mano srities, nes yra susijęs su animacija, kaip tam tikra industrija. Galėčiau pasakyti, kad animacijos srityje Lietuvoje yra sudėtinga situacija. Sukuriamas koks vienas filmas per metus, kurio visuomenė dažnai nė nepamato, jis iškeliauja į užsienio konkursus. Sunku būtų pasakyti, kokios galėtų būti paramos galimybės tokiai kūrybai.

Sielų inžinieriai

M.Grigaliūnas mokslo populiarinimo festivalyje “Erdvėlaivis Žemė” skaitė paskaitą “Kovos už sielas nuo pat vaikystės. Apie propagandinę animaciją”.

Joje lektorius priminė, kad Antrojo pasaulinio karo metais Sovietų Sąjungai vadovavęs Josifas Stalinas rašytojus ir poetus yra pavadinęs “sielų inžinieriais”, atkreipdamas dėmesį į šių žmonių turimus gebėjimus savo kūryba daryti įtaką milijonų žmonių pasaulėvokai ir akcentuodamas, kad tokie gebėjimai privalo būti panaudojami propagandos tikslais.

M.Grigaliūno teigimu, ne vien rašytojai ir poetai, tačiau ir kitų kūrybinių sektorių darbuotojai buvo pasitelkiami propagandinės informacijos sklaidai. Animacijos kūrėjai visą XX a. antrąją pusę taip pat vaidino svarbų vaidmenį organizuojant propagandą. Pvz., Waltas Disney‘us savo animaciniuose kūriniuose aktyviai palaikė vakarietiškų vertybių sklaidą, Šaltojo karo metais studijoje “Sojuzmultfilm” sukurti darbai nuosekliai formavo sovietinę žiūrovo tapatybę, o šiuolaikinė satyrinė animacija griauna vartotojiškas ar šaiposi iš ekologinių, antiglobalistinių, religinių ir kitų nuostatų.

“Kauno diena”

2014.10.03

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s