Neįgalieji praranda norą dirbti

Valstybei ir savivaldybėms rodant vis mažiau dėmesio neįgaliesiems, mažėja ir jų pačių motyvacija dirbti bei būti naudingais visuomenės nariais. Apie tai “Kauno dienai” pasakojo Lietuvos neįgaliųjų draugijos vadovas Zigmantas Jančauskis.

Kliūtys dirbti

Pasak Z.Jančauskio, viena pagrindinių kliūčių neįgaliesiems dirbti yra sunkumai išvykti iš namų, nuvykti į darbo vietą.

“Įstatymuose pastaruoju metu niekas nesikeitė, yra Socialinių įmonių ir Užimtumo rėmimo įstatymai. Tačiau įmonių, kurios įdarbintų neįgaliuosius, nedaugėja, o ir pačių neįgaliųjų noras dirbti mažėja”, – sakė pašnekovas. Pasak jo, neįgalieji praranda motyvaciją dirbti – vieni iš nevilties, kai kelis kartus bando įsidarbinti ir nepavyksta, o kiti užsidaro namuose, nes daug ką dabar įtraukė internetas. Dar nemaža dalis, kalbant apie judėjimo negalią turinčius žmones, nedirba dėl to, kad jų buitis, aplinka tam nepritaikyta, išeiti iš namų sunku, nėra reikiamo transporto. “Galbūt Vilniuje, Kaune važinėja žemagrindžiai autobusai, o kitur reikia turėti savo transportą. Tai – brangu. Šios problemos nedidina motyvacijos”, – teigė Z.Jančauskis.

Neįgaliųjų draugijos vadovas nepamiršta pridurti, kad būna pozityvių atvejų, kai darbdaviai ieško darbui specialistų tarp neįgaliųjų, pritaiko jiems darbo aplinką. Kol nėra įdarbinimo kvotų ar kitokių prievolių, darbdaviai niekada nebus linkę įdarbinti daugiau neįgaliųjų. “Manau, kad vertėtų išnaudoti neįgaliųjų pranašumus, pavyzdžiui, didesnę kantrybę. Jie gali būti tiek pat naudingi, kiek ir kiti visuomenės nariai”, – įsitikinęs Z.Jančauskis.

Tik pavienės iniciatyvos

Nors vis pasirodo naujų pranešimų apie neįgaliesiems pritaikytą muziejų viename mieste, biblioteką – kitame ir kitus objektus, tačiau paprastai tai – pavienės iniciatyvos. Bendrų valstybės masto pastangų kol kas beveik nėra.

Nors būta daug kalbų, kad “jau greitai” visos valstybės įstaigos bus pritaikytos neįgaliesiems, to nematyti. “Pradėkime nuo savivaldybių. Kiek šiemet jų neįgaliesiems pritaikė savo patalpas? Kiek seniūnijų? Pavyzdžiui, žinau, kad Elektrėnų savivaldybėje nė viena nepritaikyta”, – kalbėjo Z.Jančauskis.

Neįgaliesiems pritaikytos transporto sistemos taip pat išplėtotos tik didžiuosiuose miestuose ir šiek tiek pajūrio miestuose. Visur kitur neįgaliesiems keliauti nėra kaip. “Teko kalbėtis Šiaulių savivaldybėje, ten gyrėsi, kad buvo paleidę vieną žemagrindžių autobusų reisą, bet jis nepasiteisino – neįgalieji nevažiavo. Tačiau gal to maršruto neįgaliesiems ir nereikia? Galbūt reikia kito? O apie tokius dalykus nekalbama”, – stebėjosi Z.Jančauskis.

Jo nuomone, tiesiog gėdinga, kad neįgaliesiems nėra pritaikytas nė vienas tarpmiestinio susisiekimo autobusas.

Kaip pasiekti medikus?

Lietuvos neįgaliųjų draugijos vadovo žodžiais, pagrindinė problema, kodėl neįgaliųjų padėtis negerėja, yra ta, kad valstybė delegavo priežiūros funkcijas savivaldybėms, o šios – ypač nuo krizės pradžios – šių funkcijų vykdymo nelabai ir ėmėsi. “Jeigu savivaldybė 1,5 proc. biudžeto skiria socialinėms paslaugoms, apie kokias paslaugas galime kalbėti?” – retoriškai klausė Z.Jančauskis.

Jo požiūriu, dabartinė neįgaliųjų situacija tampa panaši į tą, kuri buvo sovietmečiu, kai tik kaimynas kaimynui tegalėdavo padėti. “Kaip senyvam žmogui patekti į gydymo ar valdžios įstaigą? Grįžtame į laikus, kai išvis nebuvo kalbama apie paslaugas neįgaliesiems. Esu neįgalus nuo 1981 m., mane tuomet į Nedarbingumo ir neįgalumo nustatymo tarnybą, į sanatorijas vežiodavo kaimynas. Dabar grįžtame prie to paties. Tik dalis savivaldybių daugiau ar mažiau rūpinasi neįgaliaisiais. Viskas priklauso tik nuo to, kaip pati savivaldybė žiūri į socialinės integracijos programos aprašą”, – pasakojo pašnekovas.

Z.Jančauskio teigimu, pagal egzistuojančią Neįgaliųjų socialinės integracijos programą savivaldybėms visoje Lietuvoje per metus išdalijama apie 15 mln. litų. “Tačiau tai neatriša rankų bendruomenėms, kad šios galėtų daryti tai, kas konkrečiai joms naudinga. Iš tų pinigų socialinių paslaugų teikti negalima, nes tai esą dubliuotų savivaldybės funkcijas. Pavyzdžiui, seniūnijoje nėra nei pirties, nei drabužių skalbyklos, o iš tų pinigų šių paslaugų negalima teikti”, – vardijo Z.Jančauskis.

Lietuvos neįgaliųjų draugijos vadovas tikino, kad labiausiai trūksta bendravimo su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Jo nuomone, neįgaliųjų reikalais turėtų rūpintis ir kitos ministerijos – Švietimo ir mokslo, Sveikatos apsaugos bei kitos, o viską apibendrinti ir prižiūrėti – Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Pastaruoju metu jos dėmesio neįgaliesiems, anot Z.Jančauskio, itin trūksta. “Jaučiasi visuotinis nusivylimas. Su ministerija bendravimo dabar nėra. Neįgaliųjų reikalų departamento vadovė atleista, naujas konkursas nepaskelbtas”, – aiškino Z.Jančauskis.

“Kauno diena”

2014.08.11

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s