Norvegiškos gyvenimo taisyklės lemia viską

Nor­ve­gi­jo­je gy­ve­nan­tys lie­tu­viai yra itin ver­ti­na­mi dėl darbš­tu­mo. Vie­nas pa­grin­di­nių da­ly­kų, ku­riuos tu­ri įsi­są­mo­nin­ti į šią Šiau­rės Eu­ro­pos vals­ty­bę vyks­tan­tys mū­sų tau­tie­čiai, yra tai, jog lie­tu­viš­kų tai­syk­lių ten ne­per­kel­si. Ki­taip ga­li ne­tek­ti ne tik dar­bo, san­tau­pų, bet ir vai­kų.

Apie tai, ką da­ry­ti, kad Nor­ve­gi­jo­je ga­lė­tum kop­ti kar­je­ros laip­tais, kaip elg­tis, kad ne­bū­tų iš­dras­ky­ta ta­vo šei­ma, ir ko­dėl lie­tu­vių vei­kiau­siai ne­pa­lies nau­ja an­tii­mig­ra­ci­nė po­li­ti­ka – „Lie­tu­vos ži­nių“ in­ter­viu su Nor­ve­gi­jos lie­tu­vių bend­ri­jos Os­le pir­mi­nin­ke Oti­li­ja Ši­mai­ty­te.

Mo­ko­si ko­vo­ti už sa­vo teises

– Dėl ko­kių prie­žas­čių iš­vy­ko­te į Nor­ve­gi­ją ir kiek me­tų ten gy­ve­na­te?

– Nor­ve­gi­jo­je be­veik be per­trau­kų gy­ve­nu nuo 2000-ųjų. Iš­vy­kau vi­sai ne­pla­nuo­tai – įsi­my­lė­jau nor­ve­gą. Iš­va­žiuo­da­ma ne­ži­no­jau, ką ten veik­siu. Lie­tu­vo­je stu­di­ja­vau uni­ver­si­te­te eko­no­mi­ką, pro­fe­sio­na­liai dai­na­vau. Da­bar su­pran­tu, kad ne­ma­žai pa­li­kau.

– Ar at­vy­kus į sve­čią ša­lį bu­vo leng­va adap­tuo­tis, ras­ti dar­bą?

– Tuo me­tu ten bu­vo vi­sai ki­to­kia po­li­ti­ka, o lie­tu­vių – itin ma­žai. Mū­sų tau­tie­čių Nor­ve­gi­jo­je ėmė spar­čiai dau­gė­ti tik Lie­tu­vai įsto­jus į Eu­ro­pos Są­jun­gą. Iki tol te­ko bend­rau­ti tik su nor­ve­gais. Pra­dė­jau dirb­ti ir nu­spren­du­si, kad ti­krai lik­siu, pra­dė­jau mo­ky­tis nor­ve­gų kal­bos. Tai la­bai svar­bu, jei ne­no­ri vi­sa­da bū­ti pa­sku­ti­nis. Kal­ba – reikš­min­gas ko­zi­ris.

– Kon­ku­ren­ci­ja te­nykš­tė­je dar­bo rin­ko­je la­bai di­de­lė?

– Ji kei­čia­si. Anks­čiau ma­ny­ta, kad jei­gu esi lie­tu­vis, ma­žiau už­dirb­si ar­ba aps­kri­tai esi ne toks ver­tin­gas. Ta­čiau iš­mo­kęs kal­bą ir pra­dė­jęs dirb­ti daž­nai tam­pi pra­na­šes­nis už nor­ve­gą. Lie­tu­viai yra darbš­tūs, su­ma­nūs, esa­me iš­mo­ky­ti su­ktis iš įvai­riau­sių si­tua­ci­jų, ei­ti į prie­kį, ver­ti­na­me su­tei­kia­mas ga­li­my­bes. Kom­for­tiš­kai gy­ve­nan­tys nor­ve­gai daug ko ne­įver­ti­na ir tar­si pra­ran­da bud­ru­mą.

– Bet lie­tu­viai ti­kriau­siai ma­žiau ko­vo­ja už sa­vo tei­ses?

– Jau pra­dė­jo ko­vo­ti. Tiks­liau, mo­ko­si to.

– Šiuo me­tu lie­tu­vių Nor­ve­gi­jo­je dau­gė­ja ar ma­žė­ja?

– Da­bar pra­si­de­da mig­ra­vi­mas. Anks­čiau mū­sų tau­tie­čiai į Nor­ve­gi­ją plū­do tie­sio­giai iš Lie­tu­vos. Pa­sta­ruo­ju me­tu lie­tu­viai čia va­žiuo­ja iš Ang­li­jos, Ai­ri­jos, Is­pa­ni­jos ir ki­tų vals­ty­bių, nes ten ne­bė­ra dar­bo. 2012 me­tų sta­tis­ti­niais duo­me­ni­mis, Nor­ve­gi­jo­je bu­vo re­gis­truo­ta apie 27 tūkst. lie­tu­vių. Ta­čiau sta­tis­ti­kos spe­cia­lis­tai pa­brė­žia, kad šį skai­čių rei­kė­tų dau­gin­ti iš ke­tu­rių, nes ne vi­si at­vy­ku­sie­ji re­gis­truo­ja­si, da­lis at­va­žiuo­ja trum­pam.

– Ar Nor­ve­gi­jo­je įsi­kū­rę lie­tu­viai bend­rau­ja tar­pu­sa­vy­je?

– La­biau bend­rau­ja tie, ku­rie yra ap­sisp­ren­dę lik­ti Nor­ve­gi­jo­je. Tie, ku­rie at­va­žiuo­ja dirb­ti, plu­ša nuo ry­to iki va­ka­ro, grį­žę na­mo pa­sis­ta­to bu­te­lį, ir dau­giau jiems nie­ko ne­be­rei­kia. O va­di­na­mie­ji sen­bu­viai or­ga­ni­zuo­ja ren­gi­nius, su­si­ti­ki­mus, bu­ria­si į klu­bus. Ak­ty­viai vei­kia bend­ri­jos, prie veik­los la­bai pri­si­de­da Lie­tu­vos am­ba­sa­da. Jau­čia­me di­de­lį am­ba­sa­do­riaus pa­lai­ky­mą. Šis mū­sų ra­tas nė­ra di­de­lis, bet tvir­tas.

– Sa­ko­ma, kad kuo to­liau į šiau­rę, tuo žmo­nės at­šiau­res­ni. Ar tai at­sis­pin­di nor­ve­gų vi­suo­me­nė­je?

– Esa­me pa­na­šūs į nor­ve­gus, ir mū­sų kul­tū­ra pa­na­ši. Gal­būt is­pa­nams ar ita­lams, ku­riems emo­ci­jos lie­ja­si per kraš­tus, su­dė­tin­giau. O mes vie­ni ki­tus su­pran­ta­me. Nors lie­tu­viai yra grei­tes­ni.

Auk­lė­ji­mo skir­tu­mų kaina

– Kiek Nor­ve­gi­jo­je ga­jus ste­reo­ti­pas, kad lie­tu­viui lie­tu­vio sve­tur ge­riau ne­su­tik­ti, nes su­tik­ta­sis grei­čiau­siai bus nu­si­kal­tė­lis?

– Iš­ties bū­ta di­de­lių in­ci­den­tų ir la­bai ne­gra­žių straips­nių. Da­bar vi­sa tai jau ap­ri­mo. Pa­sta­ruo­ju me­tu daž­niau pa­si­ro­do straips­nių apie tai, kad koks nors lie­tu­vis su­nkiai dir­bo, o nor­ve­gai jam ne­su­mo­kė­jo. Lie­tu­viai jau pra­de­da ieš­ko­ti tei­sy­bės. Ži­no­ma, ne­iš­ven­gia­ma in­ci­den­tų dėl vai­kų.

– Ar is­to­ri­jos, kai vai­kus ati­ma, mū­sų su­pra­ti­mu, be­veik be prie­žas­ties, nė­ra iš­pūs­tos?

– Tai la­bai ti­kro­viš­kos ir bai­sios is­to­ri­jos. Jų daug, tik vos po­ra bu­vo pa­gar­sin­tos. Sa­vo aki­mis esu ma­čiu­si, kaip vai­kus ati­ma iš es­mės dėl nie­ko. Nor­ve­gai ne­pri­pa­žįs­ta mū­sų auk­lė­ji­mo, ko­kio esa­me iš­mo­kę iš sa­vo tė­vų ir se­ne­lių. Mes mo­ky­ti aiš­kin­ti vai­kams, kaip jiems de­ra elg­tis, o Nor­ve­gi­jo­je vai­kams tu­ri bū­ti lei­džia­ma elg­tis sa­vo nuo­žiū­ra. Jei­gu nu­tin­ka kas nors blo­ga, vai­kui vis tiek pri­va­lai šyp­so­tis, esą vis­kas ge­rai. Su­da­vi­mas per už­pa­ka­lį trak­tuo­ja­mas kaip mu­ši­mas, be to, vai­kas, pa­sa­ko­da­mas apie tai ki­tiems, ga­li dar vis­ką iš­pūs­ti. Vai­kas tu­ri ei­ti į mo­kyk­lą šyp­so­da­ma­sis ir lai­min­gas. Jei­gu jis pa­si­ro­do bū­da­mas liūd­nas, da­ro­ma iš­va­da, kad kaž­kas šei­mo­je yra ne­ge­rai. Vai­kai pri­va­lo reng­tis kuo pa­na­šes­niais dra­bu­žiais, vi­siš­kai ne­iš­sis­kir­ti.

Drau­džia­ma var­to­ti al­ko­ho­lį vai­ko aki­vaiz­do­je. Šam­pa­no tau­rė per Nau­juo­sius me­tus gal­būt dar pa­tei­si­na­ma, bet tai – ri­ba.

Vai­kų na­mų ten nė­ra, tad iš tė­vų ati­mtos at­ža­los iš kar­to per­duo­da­mos ki­toms šei­moms. Yra va­di­na­mo­sios trum­pa­lai­kės šei­mos, pri­glau­džian­čios sve­ti­mus vai­kus iki pu­sės me­tų, kol vyks­ta teis­mai. Vė­liau teis­mai nu­spren­džia, į ku­rią šei­mą vai­kas ke­liaus to­liau ar grįš pas tė­vus. Svar­biau­sias pa­ta­ri­mas lie­tu­viams: ne­ati­duo­ki­te vai­kų nė vie­nai die­nai. Per po­kal­bius jums ga­li bū­ti la­bai ma­lo­niai ir gra­žiai pa­siū­ly­ta: „Gal jums vie­ną ar dvi die­nas rei­kė­tų pa­il­sė­ti be vai­kų? Mes juos iš­ve­ši­me, o po ke­lių die­nų juos at­gau­si­te.” Tad vai­kai taip gra­žiai ir pa­ima­mi. O kad juos at­gau­tu­mė­te, tu­ri­te ei­ti į teis­mą. Tai­gi rei­kia ko­vo­ti iki ga­lo, pri­ža­dė­ti bet ką, kad tik vai­kas lik­tų kar­tu. Ki­taip vai­kas ga­li tie­siog ne­grįž­ti iš dar­že­lio, iš mo­kyk­los – at­ei­na tik žmo­nės, ku­rie su­ren­ka jo daik­tus.

Bend­ri­jos jau pra­de­da su tuo tvar­ky­tis, kvie­čia vai­ko tei­sių spe­cia­lis­tus, jog jie ves­tų se­mi­na­rus, aiš­kin­tų, ką žmo­nės tu­ri da­ry­ti, kad ne­pa­tek­tų į to­kias si­tua­ci­jas.

– In­for­ma­ci­ja apie ap­lin­ky­bes, dėl ku­rių ati­ma­mi vai­kai, ti­kriau­siai sklin­da ne tik iš jų pa­čių. Ar daž­nai skun­džia ap­lin­ki­niai?

– Taip, jiems la­bai pa­tin­ka tai da­ry­ti – „in­for­muo­ti“. Bū­na at­ve­jų, kai drau­gų kom­pa­ni­ja iš­ge­ria po bo­ka­lą ir jau skirs­to­si. Vie­nas klau­sia ki­to: „Ne­jau­gi ma­ši­na va­žiuo­si?“ Jei­gu tei­si­na­ma­si, kad tik bo­ka­lą iš­gė­rus vai­ruo­ti ne­bus prob­le­miš­ka, drau­gas ga­li iš­kart pa­skam­bin­ti po­li­ci­jai. Nor­ve­gi­jo­je nė­ra leis­ti­nos pro­mi­lių ri­bos, be to, vai­ruo­to­jai dėl pro­mi­lių so­di­na­mi į ka­lė­ji­mą. Tai­gi Nor­ve­gi­jo­je sek­sis, jei­gu gy­ven­si pa­gal jų tai­syk­les ir su­pra­ti­mą.

– Bet ar pa­ti švie­ti­mo sis­te­ma Nor­ve­gi­jo­je pa­lan­ki? Ar leng­va iš­leis­ti vai­ką į mo­kyk­lą, jei abu tė­vai dir­ba? Ar yra lie­tu­viš­kų mo­kyk­lų?

– Tai yra ge­ra ži­nia – iš­leis­ti vai­ką į mo­kyk­lą ti­krai leng­va. Dėl dar­že­lio dar rei­kia pri­re­gis­tra­vi­mo, tam ti­krų do­ku­men­tų, o dėl mo­kyk­los pa­kan­ka fak­to, kad tė­vai dir­ba Nor­ve­gi­jo­je, ir vai­kas ga­li ją lan­ky­ti vos at­vy­kęs. Ma­žes­niems ne­rei­kia net kal­bos mo­kė­ti – jie sė­dės kla­sė­je su nor­ve­gais, nie­ko ne­sup­ras, bet jiems su­tei­kia­ma pa­pil­do­mų va­lan­dų mo­ky­tis kal­bos. Vy­res­ni nei 15 me­tų vai­kai tu­ri vie­nus me­tus mo­ky­tis kal­bos prieš pra­dė­da­mi lan­ky­ti nor­ve­gų mo­kyk­lą.

Įvai­riuo­se Nor­ve­gi­jos mies­tuo­se jau yra daug lie­tu­viš­kų šeš­ta­die­ni­nių, sek­ma­die­ni­nių mo­kyk­lų, jų iš­lai­ky­mu rū­pi­na­si pa­tys tė­vai. Anks­čiau vi­siš­kai ne­jau­tė­me, kad bū­tu­me svar­būs Lie­tu­vos val­džiai, iš­va­žiuo­da­vo­me ir tap­da­vo­me tar­si sve­ti­mi. Da­bar pa­ma­žu im­ame jaus­ti dė­me­sį, ir ne tik iš Už­sie­nio rei­ka­lų, bet ir Švie­ti­mo ir moks­lo mi­nis­te­ri­jos. Tie­sa, kol kas nė­ra par­uoš­ta mo­ky­mo prog­ra­ma už­sie­ny­je gy­ve­nan­tiems lie­tu­viams, tad va­do­vė­lių vis dar lau­kia­me, nors rug­sė­jis jau bai­gė­si.

Skir­tu­mas tarp Lie­tu­vos ir Nor­ve­gi­jos švie­ti­mo sis­te­mų yra tas, kad lie­tu­viai mo­ky­da­mie­si pa­ti­ria stre­są, plu­ša, o nor­ve­gai vis­ką da­ro sma­giai, leng­vai, bet pa­sie­kia to­kių pa­čių re­zul­ta­tų.

Po­li­ti­ka kei­sis drastiškai

– Ar su­dė­tin­ga Nor­ve­gi­jo­je kur­ti sa­vo vers­lą ir dėl ko leng­va pa­slys­ti?

– Ne­su­dė­tin­ga, tik rei­kia ži­no­ti sis­te­mą – kur ei­ti, nuo ko pra­dė­ti, ko ti­kė­tis. Pa­vyz­džiui, Nor­ve­gi­jos dar­bo ins­pek­ci­ja ne­tu­ri tei­sės skir­ti bau­dų, ji ga­li tik su­stab­dy­ti veik­lą, kol pa­ša­lin­si pa­žei­di­mus. Su Mo­kes­čių ins­pek­ci­ja rei­kia bū­ti at­sar­ges­niam – ji bau­džia. Tie­sa, fi­zi­niai as­me­nys tu­ri tei­sę ne­ži­no­ti tam ti­krų da­ly­kų, o įmo­nė dėl ne­ži­no­ji­mo ne­at­lei­džia­ma nuo at­sa­ko­my­bės – ji iš­kart bau­džia­ma.

Dau­gu­ma at­vy­kė­lių dir­ba kaip sam­do­mi dar­buo­to­jai, bet ir čia tu­rė­čiau dėl ko pers­pė­ti. Nor­ve­gai ėmė gud­rau­ti. Pa­vyz­džiui, at­vyks­ta lie­tu­viai, sa­ko, kad no­ri dirb­ti sta­ty­bo­se. Nor­ve­gai pa­siū­lo at­si­da­ry­ti in­di­vi­dua­lias įmo­nes ir taip dirb­ti jiems. Al­ga bus ne al­ga­la­py­je, o virs sąs­kai­ta fak­tū­ra. Rea­liai žmo­nės dir­ba darb­da­viui, bet jis ne­pri­sii­ma jo­kios at­sa­ko­my­bės, ne­mo­ka pri­va­lo­mo­jo drau­di­mo, pen­si­jos įmo­kų, at­os­to­gi­nių. Nu­pir­ko pa­slau­gą, su­mo­kė­jo ir vi­so ge­ro. O dir­bęs žmo­gus pri­va­lo su­sit­var­ky­ti vi­sus po­pie­rius, su­mo­kė­ti mo­kes­čius. Į to­kias si­tua­ci­jas pa­kliū­va ne­ma­žai žmo­nių. Yra dau­gy­bė at­ve­jų, kai žmo­nės net pa­tys ne­ži­no, jog tu­ri įmo­nę.

– Ar ga­li­ma da­ry­ti prie­lai­dą, kad po An­der­so Beh­rin­go Brei­vi­ko te­ro­ris­ti­nių iš­puo­lių po­žiū­ris į ki­ta­tau­čius ta­po la­biau įtemp­tas? Gal ne­be­no­ri­ma jiems su­teik­ti to­kių pa­čių są­ly­gų?

– Kaip tik da­bar tai ir pa­ma­ty­si­me. Pa­si­kei­tė val­dan­tie­ji, rin­ki­mus lai­mė­jo de­ši­nie­ji. Da­bar vis­kas kei­sis iš es­mės, ir bū­tent už­sie­nie­čių at­žvil­giu. Daug kas dis­ku­tuo­ja, kad žmo­nių iš Ry­tų Eu­ro­pos tai gal­būt ne­pa­lies, nes sta­to­me jiems na­mus, esa­me dar­bo jė­ga. Bet daug žmo­nių at­va­žiuo­ja iš Af­ri­kos, Azi­jos, ir mes jiems mo­ka­me pa­šal­pas. Iki šiol pa­šal­pų sis­te­ma jiems bu­vo la­bai pa­lan­ki, o juk at­va­žiuo­da­vo vie­nas mig­ran­tas ir at­si­vež­da­vo dar de­šimt. To ir bu­vo bai­mi­na­ma­si.

Ta­čiau, kal­bant aps­kri­tai, tas šiek tiek ne­igia­mas po­žiū­ris jun­ta­mas ne nuo A.B.Brei­vi­ko iš­puo­lių, o jau nuo Rug­sė­jo 11-osios te­ro­ris­ti­nių at­akų.

– Pa­tys lie­tu­viai vie­ni ki­tiems pa­ga­lių į ra­tus ne­kai­šio­ja?

– Ti­krai bū­na ti­piš­kų lie­tu­viš­kų si­tua­ci­jų. Tai vie­nas ki­tam rei­ka­lin­gos in­for­ma­ci­jos ne­duo­da, tai nau­din­gais kon­tak­tais ne­pa­si­da­li­ja. Žmo­nės daž­nai grie­bia­si šiau­do, o ne­jau­gi skęs­da­mas šiau­du da­ly­sie­si.

Pa­ti esu įkū­ru­si di­de­lę įmo­nę, ku­rio­je tei­kia­me vi­są bū­ti­na in­for­ma­ci­ją, kon­tak­tus, duo­me­nis, rei­ka­lin­gus at­vy­kė­liams – nuo vie­tos ap­sis­to­ti pa­ieš­kos mo­men­to iki įsi­dar­bi­ni­mo ir ki­tų rei­ka­lų. Tiek bend­ri­jo­je, tiek sa­vo dar­be esu gir­dė­ju­si įvai­riau­sių is­to­ri­jų. Vie­nas žmo­gus ne­ži­no­jo, kaip dar­bo ieš­ko­ti, ir vi­sas san­tau­pas iš­lei­do būs­tui, nes nuo­ma iš­ties bran­gi. Ki­tas bu­vo ap­gau­tas ta­ria­mų darb­da­vių. Dar ki­tas, pri­siė­męs daug dar­bų, ga­liau­siai li­ko me­tų me­tus vai­ruo­to­ju dirb­ti vien dėl to, kad ne­sky­rė lai­ko kal­bai iš­mok­ti. Bu­vo net to­kių, ku­rie pės­ti iki tė­viš­kės ėjo… Nors daž­nai vis­kas, ko rei­kia, kad pa­si­sek­tų, – tai in­for­ma­ci­ja. Pla­nuo­ju par­ašy­ti kny­gą apie tai, kaip vyk­ti į Nor­ve­gi­ją, ką ten da­ry­ti, ko ne­da­ry­ti, kaip kur­ti vers­lą.

– Ko­kių nors tei­gia­mų po­ky­čių Lie­tu­vo­je, ku­rie pa­ska­tin­tų emig­ran­tus grįž­ti, ma­to­te?

– (Il­ga pa­uzė.) Ge­ro­kai dau­giau pi­gių skry­džių, leng­viau ap­lan­ky­ti tė­viš­kę. Nors at­os­to­gau­ti Lie­tu­vos ku­ror­tuo­se, tie­sa, vis tiek la­bai bran­gu, pi­giau at­os­to­gas pra­leis­ti, pa­vyz­džiui, Is­pa­ni­jo­je.

“Lietuvos žinios”

2013.10.07

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s