Pagalba regionams – tik jos imitacija

Nors regioninės plėtros politika Lietuvoje egzistuoja, bet, atrodo, kad ji nesprendžia esminių provinciją skurdinančių problemų.

Tęsiant tokią politiką, ateityje atskiros gyvenvietės ir jų vaidmuo tikrai mažės, o ištuštėjusių vietovių tinklas tik plėsis, sakė Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktorius profesorius Boguslavas Gruževskis. Jis turi ne vieną pasiūlymą, ką būtų galima padaryti, kad Lietuva tokios perspektyvos išvengtų. Tiesa, šiems siūlymams įgyvendinti yra rimta kliūtis – valdžia kol kas nedega noru dirbti.

– Jūsų požiūriu, ar pastaruoju metu daroma kas nors, kad vyktų intensyvesnė regionų plėtra?

– Formaliai – taip. Vidaus reikalų ministerijoje (VRM) kuriama regioninio planavimo koncepcija, numatyti prioritetai, galimybės toliau plėtoti ES struktūrinių fondų paramą. Už regioninę politiką atsakinga VRM, joje yra specialus departamentas. Bandoma skatinti, kad parama ir ekonomikos galimybės regionuose didėtų.

– O kokia reali padėtis? Prieš kelerius metus kalbėjomės, ir jūs perspėjote, kad Lietuvos žemėlapyje drastiškai plečiasi tušti plotai. Kaip yra dabar?

– Tai jau kitas klausimo aspektas. Kaip minėjau, kažkas vis dėlto yra daroma, bet ar tai atitinka poreikius? Reikia pripažinti, kad nelabai. Esminių pokyčių, esminių investicijų nėra. Struktūrinė parama kažkiek padeda: didėja gerovė, gerėja socialinė aplinka. Tačiau pagrindinės problemos yra dvi: darbo vietos ir bendras gyvenimo lygis: sveikatos apsaugos, švietimo paslaugų prieinamumas. O čia esminių pokyčių nėra, ir iš investicinių projektų jų tikėtis negalima, jie tam netarnauja. Gimstamumo ir mirtingumo, emigracijos pokyčiai gerokai aktyvesni nei nedideli pasikeitimai bei galimybės, kurios dabar skatinamos. Trumpai tariant – taip, yra bandoma mažinti regioninius skirtumus, gerinti situaciją, bet tai, kas daroma, nekeičia nepageidaujamų procesų.

– Ką siūlytumėte daryti, kad pokyčiai būtų ryškesni? Galbūt yra būdų, kaip be didesnių finansų būtų galima jų pasiekti?

– Reikėtų gerokai didesnio dėmesio regioninei politikai. Turime 60 savivaldybių, ir net jeigu struktūrinės paramos būtų penkis kartus daugiau, vis tiek nesustabdysime mano minimų procesų – gyvenvietės toliau tuštės, tuščių plotų gyventojų tankumo prasme daugės.

Mūsų politikai turėtų gerokai rimčiau dirbti ES lygiu, ir reikėtų galvoti apie retai apgyvendintų teritorijų fondų panaudojimą. Reikia ir rimtesnių paskolų, nes pokyčiams reikia milijardų litų: būtina plėtoti ir iš esmės keisti gyvenviečių infrastruktūrą, koncentruoti gyventojus, kurį laiką palaikant jų užimtumą plėtojant transporto paslaugas.

O jei bus laikomasi dabartinės politikos, ateityje atskiros gyvenvietės tikrai mažės ir jų vaidmuo silps. Dabar visur po šiek tiek investuojama, bet ekonominis potencialas mažėja. Pavyzdžiui, Šiauliuose yra 300 km gatvių, o gyventojų nuo to laiko, kai jos buvo suformuotos, sumažėjo beveik per pusę. Tai reiškia ir įmokų trūkumą, o gatves vis tiek reikia valyti, apšviesti ir pan.

Svarbiausia yra investicijos, galimybė įsidarbinti. Reikia galvoti, kaip pritraukti žmones. Jeigu būtų kryptingos, į gamybos plėtrą orientuotos investicijos, tada prie jų galėtume derinti ir socialinius sprendimus. Savivaldybės neturi pajėgumų spręsti tokio lygio klausimus. Tai turi būti sprendžiama nacionaliniu mastu.

– Kalbant apie savivaldybių galimybes – ar tiesiogiai renkami merai šiuo atžvilgiu gali būti naudingesni?

– Sunku pasakyti, kadangi tai nėra lokalaus lygio problema. Tiesiogiai išrinkti merai galbūt turės didesnį žmonių pasitikėjimą, tačiau gali kilti problemų įgyvendinti jiems duotus pažadus, jeigu savivaldybės taryba nepritars mero idėjoms. Sunku užtikrinti konstruktyvų bendradarbiavimą. Mano nuomone, tai, kad žmonės tiesiogiai rinks savo atstovą, yra gerai, bet politinių galimybių požiūriu, turint omenyje mūsų politinę kultūrą, bendradarbiauti bus sunku.

– Kokia jūsų nuomonė apie verslo atstovų Vyriausybei pateiktus siūlymus dėl ES paramos regionams, kuriuose, be kitų dalykų, siūloma, kad kiekviena investicija į regionų plėtrą privalo būti įvertinama ekonominio naudingumo, naudos vietos verslui, kiekvieno regiono konkurencingumo didinimo atžvilgiu, o į investicinių projektų aptarimą būtina įtraukti regionų verslui atstovaujančias organizacijoas? Ar tai padės, ar kaip tik apribos iniciatyvas?

– Tai labai prasminga. Nežinau, kiek tiesiogiai ar netiesiogiai prisidėjau prie šių siūlymų formulavimo, bet turėjau galimybę 2012 m. ir 2014 m. pradžioje kartu su ES atstovybės Lietuvoje darbuotojais ir kitomis institucijomis važinėti po šalį, susitikti su vietos verslininkais. Bendradarbiavimo trūkumas labai aktualus, ypač tai jautėsi, kai pasisakė regionuose dirbantys užsienio investuotojai. Regionų projektai būna geri, bet nepakankamai suderinti su teritorijos perspektyvomis, be to, uždari. Šalia gali būti teritorija, kuri irgi būtų suinteresuota dalyvauti, bet niekas apie tai nežino. Tuomet labai skatinome, kad merai kuo daugiau informuotų apie iniciatyvas.

Be to, visuomet reikia įvertinti teritorijos ekonominę-socialinę perspektyvą. Jeigu tiesiame vandentiekį, statome valymo įrenginius ir gyventojų skaičius nesikeis, viskas bus gerai. Tačiau jeigu gyventojų skaičius mažėja, kaip reikės tuos įrenginius išlaikyti?

Ir, vėlgi, svarbus bendradarbiavimas. Tyrinėdami žemėlapį, kaip pasiskirsto ES struktūrinių fondų pinigai, matome, kad šis pasiskirstymas neatitinka tuštėjančių teritorijų žemėlapio: ten, kur teritorijos tuštėja, pinigai neateina. Jie ateina į Klaipėdą, kitur, į aktyvias savivaldybes. Siūlėme, kad galėtų būti įsteigta tarnyba, kuri savivaldybėms, kurios nėra tokios aktyvios ar joms trūksta kompetencijos ir ryšių, padėtų siekti finansinės paramos. Dabar visuomet laimi stipresni, nes turi konkurencinį pranašumą, teikia geresnes paraiškas, tačiau juk svarbus ir politinis tikslas. Tai padėtų harmonizuoti pinigų panaudojimą pagal problemų svarbą, o ne tik pagal administracijos specialistų pajėgumą. Žinoma, konkursinis principas turi išlikti, pinigai neturi būti dalijami už gražias akis, tačiau galimybės pasiekti fondus turėtų būti lygios.

– Mintį bandyti skatinti jaunus specialistų po studijų vykti dirbti į regionus laikote realia ar utopine?

– Tai ne utopija. Pavyzdžiui, kai lankiausi Panevėžyje, Šakiuose, savivaldybės organizavo susitikimus, forumus, rengė regioninės plėtros programas, kuriose buvo numatomos priemonės jaunimo užimtumui didinti, bandė užtikrinti būsto fondą. Šias iniciatyvas būtų galima sustiprinti nacionaliniu lygiu. Jau anksčiau rekomendavome, kad dalį lėšų, kurios skiriamos aukštajam mokslui, būtų galima perskirstyti per savivaldybes, kad šios turėtų tam tikrą finansinį fondą ir galėtų užsakyti, kad būtų rengiami reikalingi specialistai savo teritorijai.

Juk jaunimas dažniausiai negrįžta į regionus dėl darbo vietų trūkumo. Vyriausybė mažai užsiangažavusi pritraukti investicijų. Į tai žiūrima tarsi į privatų įmonių reikalą, o mes, atseit, sudarome verslo sąlygas. Šios visuomet kur nors pasaulyje bus geresnės nei pas mus. Manau, kad visa politika, net kultūros ir sveikatos apsaugos, turi būti orientuota pritraukti investicijų. Juk reikia ne bet kokių darbo vietų, o gerai apmokamų.

– Atrodo, kad dabartinė Vyriausybė labai smarkiai nepasistūmės sprendžiant šias problemas. Bet ir ankstesnės nelabai sužibėjo. Kaip manote, kodėl? Būtų pernelyg daug darbo, ar tiesiog politiškai nepopuliaru imtis didelių permainų?

– Atrodė, kad ši Vyriausybė, bent jau iš pradžių, tikrai skyrė šiam klausimui dėmesio, rengė susitikimus, ir kalbėjomės panašiai, kaip dabar kalbamės su jumis. Tačiau kai reikia kalbas įgyvendinti, iš esmės elgiamasi taip pat, kaip ir anksčiau.

Be abejo, kad darbo būtų daug. Reikia įvertinti dabartines tendencijas, skaičiuoti, matuoti, numatyti perspektyvas, socialinius aspektus. Politinis aspektas taip pat veikia. Tačiau jeigu nieko nedarysime, tai nieko ir nebus. Politinio ryžto nėra, o pinigai naudojami – štai kur problema. Jie panaudojami, o po penkerių-septynerių metų matome, kad problemos tik pagilėjo, pinigų nepadaugėjo, o kai kada net padidėjo išlaidos – atsirado būtinumas aptarnauti ir išlaikyti kažkokią infrastruktūrą, pavyzdžiui, mokyklą, kuri dabar nebeturi ir trečdalio planuoto moksleivių skaičiaus. Visa tai galima būtų planuoti, bet dažnai tai nedaroma.

“Kauno diena”

2014.10.14

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s