Restoraną atidariusios menininkės sėkmės kelias – ištikimybė vertybėms

Jaunystė ir drąsa imtis atsakingo darbo, keliavimas palikus patogų gyvenimą užnugaryje ir pasinėrimas į rutinos nestokojantį, sudėtingą darbą. Kartais sunku įsivaizduoti, kaip vienoje moteryje gali derėti tiek skirtingų ir stiprybės reikalaujančių polėkių. „Neprasidedu ir nesibaigiu ties viena konkrečia veikla ar darbu”, – sako šiandienos pašnekovė, vieną dieną pajutusi, kad dirbdama „ne sau” atiduodavo visą save, ir tuomet nusprendusi užsiimti vien tikrai širdžiai artimais dalykais.

Taigi visus, kurie svajoja apie drąsą imtis kažko naujo, ir kuriems kitų sėkmės istorijos suteikia ryžto, kviečiu paskaityti įkvepiantį pokalbį su restorano Druskininkuose „Toli Toli” direktore Indre Armalyte. Ji ne tik vadovauja restorano veiklai, organizuoja čia kultūrinius renginius, kas vakarą už baro šypsosi klientams, bet ir kuria interjerą bei savo meninėmis nuotraukomis yra išpuošusi kavinės sienas.

– Koks buvo Jūsų kelias iki šios jaukios vietos Druskininkuose? Kokią profesiją studijuoti pasirinkote, kas šį pasirinkimą lėmė ir ar buvote juo patenkinta?, – paklausiau I. Armalytės.

-Vaikystėje itin daug piešdavau, man tai buvo daug mieliau nei lakstyti su vaikais kieme. Tačiau, tik perėjusi mokytis į miesto gimnaziją, išdrįsau pasvajoti apie su menais susijusias studijas. Žemaitės gimnazija buvo tuomet lyg oazė Telšiuose – vienas groja gitara, kitas piešia, anas dainuoja, dauguma įvairių olimpiadų prizininkai ir taip toliau. Tik čia susiformavau kaip asmenybė, pasijutau saugiai ir ėmiau bandyti vizualizuoti savo ateitį. Studijavau architektūrą Vilniaus dailės akademijoje. Architektūra buvo savitas kompromisas tarp meno ir tarp galimybės įgyti specialybę, kuri garantuotų darbo vietą, stabilų pajamų šaltinį. Tiesa, pasirodė, kad manoji intuicija, padėjusi piešimui, tapybai, apskritai kompozicijos pajautimas, menkai gelbėjo formuojant namukus, bankus ir poilsines. Mano maketai labiau panašėjo į abstrakcijas, dekoracijas scenografijai.

Apskritai, pati studijų sistema man pasirodė netinkama. Buvo sunku vienu metu aprėpti galybę dalykų, norėdavosi koncentruotis į vieną iš jų, pabaigti, o tada imtis kito. Tačiau sunkūs, draskantys studijų metai padovanojo suvokimą, kad Indrė neprasideda ir nesibaigia ties kažkokia veikla ar darbu. Mano darbas – nesu aš.

– Kokių darbų anksčiau yra tekę dirbti? Kas juose tenkino, ir kas – nelabai?

Dar mokyklos laikais vasaromis dirbau tetos kavinėje Juodkrantėje. Studijų metais – jaunatviškų rūbų parduotuvėje, itališkame restorane. Pasibaigus manosioms studijoms, prasidėjo ekonominė krizė, privertusi daugelį architektų susiimti už galvos ir ieškoti alternatyvių būdų kaip prasimaitinti. Taigi, galiausiai nei aš norėjau architektūros, nei ji manęs. Įsidarbinau brangių vyriškų rūbų parduotuvėje. Kiek vėliau – odontologijos klinikoje. Visi darbai kažko mokė, kažką manyje ugdė. Tačiau labiausiai išskirčiau darbą restorane ir odontologijos klinikoje. Restorane patiekalai, produktai buvo itin kokybiški, galėdavau po keliolika minučių žmonėms pasakoti apie jų sudėtis ir skonį. Mėgavausi bendravimu su žmonėmis. Patiko darbas komandoje. Dar didesnę komandos bendrumo ir sistemos naudą pajutau odontologijos klinikoje. Labai maloniai nustebau, kad organizacinis, administracinis darbas gali būti toks kūrybiškas ir teikiantis pasitenkinimo.

Galiausiai, prieš porą metų atvykusi į Druskininkus, dirbau pas draugus viešbutyje. Tačiau tuomet gal nebuvau pati geriausia darbuotoja, mat jau visos mintys sukosi apie savo vietą – „Toli Toli”…

– Esu skaičiusi Jūsų tinklaraščio įrašų iš kelionių. Dėl kokių paskatų, į kokias šalis vykote, ką ten veikėte, ko pasisėmėte?

– Iš tiesų keliavau ne taip jau ir daug. Tik paskutinioji mano kelionė nepanašėjo į visas kitas ir turėjo kiek kitą tikslą, nekvepiantį patogumu. Lygiai prieš metus mėnesiui vykau į Palestiną. Prieš tai kiek plačiau, smulkmeniškiau pasidomėjusi šios šalies situacija, patyrinėjusi įvairesnius informacijos šaltinius, nustebau, kad galima tokia ilgalaikė okupacija ir likusio pasaulio abejingumas ar net sąmoningas aklumas.

Politinių kalinių gausa, naktiniai armijos reidai, vaikų areštas bei tardymas, žemės vagystė, vandens išteklių nusavinimas, kariniai patikros punktai, judėjimo ribojimas, namų griovimas, vis besiplečiančios nelegalios Izraelio nausėdijos, skirtingi keliai žydams ir palestiniečiams, tarptautinės teisės normas pažeidžianti šimtus kilometrų besitęsianti betoninė siena, taip pat tarptautinės visuomenės nepripažįstama Jeruzalės aneksija – mane šokiravo kaip Izraelis tvarkosi okupuotose teritorijose.

Į Vakarų krantą vykau ketindama padėti sodinti alyvmedžius, susitikti su žmogaus teisių gynėjais – aktyvistais bei tenai gyvenančia lietuve žurnaliste, dalyvauti maisto gaminimo kursuose… Tačiau gilesnis, garsiai neišsakytas tikslas buvo išgirsti žmonių istorijas, pamatyti, kaip jie gyvena savus gyvenimus esant tokiai situacijai. Norėjosi praplėsti savo suvokimo ribas, užspausti savąjį ego į kampą.

Pažinau įvairių žmonių, didžioji jų dalis buvo itin šilti, svetingi ir vaišingi. Tačiau jie valgydavo su okupacija prie vieno stalo, guldavosi kasnakt su ja į lovą, drauge eidavo į darbą ar mokyklą… Karinė jėga tykojo už kiekvieno kampo – ir man pačiai teko ašarinių dujų paragauti, budėti naktimis, mat armija rodydavosi kasnakt.

Stebino tai, kad kultūriniai skirtumai nepasirodė tokie dideli, kokių maniau esant. Gal dėl to kalta vidinė nuostata, mat keliavau panašumų, o ne skirtumų ieškoti, siekiau suprasti, įsiklausyti, tad kitokie drabužiai, neįprasti religiniai ritualai man tebuvo fonas, antraeiliai dalykai. Radau tenai tokius pat žmones – nei kažkuo geresnius, nei blogesnius – su tais pačiais žmogiškais siekiais, tomis pačiomis silpnybėmis ar ydomis. Tik labai liūdino, kad kažkas iš šalies mano esąs geresnis, labiau vertas būti ir galįs dėl to kitą engti, diktuoti išgyvenimo taisykles.

Mane, pilietę šalies, kuri ne per seniausiai atgavo nepriklausomybę, šios naujos patirtys paskatino dar labiau vertinti tai, ką turime ir natūraliai sukėlė neišmatuojamą empatiją Palestinos žmonėms.

– Fantastiškai fotografuojate. Ką Jums ši veikla reiškia, ko suteikia? Kodėl tai nėra Jūsų pagrindinis užsiėmimas?

– Ačiū. Myliu juostinę fotografiją. Man tai – visiška savirealizacija. Mėgstu, kad rezultatas tik iš dalies priklauso nuo manęs – tai verčia labiau stengtis, mąstyti, laukti, nerimauti, kelia jaudulį.

Mano atvykimas gyventi į Druskininkus buvo susijęs su bandymu fotografiją paversti duona kasdiene. Tačiau fotografuoti vestuves, gražias merginas pasirodė ne manasis kelias. Fotografija man yra sritis, kurioje nenoriu savęs forsuoti, apgaudinėti. Tebūnie iš to neuždirbsiu, bet darysiu tik tai, kas man artima ir išjausta. Po kelionės į Palestiną labai aiškiai sau atsakiau – mane domina dokumentinė, socialiai aktyvi, „kalbanti” fotografija. Labai norėčiau šia kryptimi judėti toliau.

– Kodėl vėliau pasirinkote būtent Druskininkus?

– Iš Lietuvos niekada nebuvau išvykusi su tikslu gyventi kažkur kitur. Gyvendama Vilniuje, mylėjau šį miestą ir darbą klinikoje. Tačiau palaipsniui pastebėjau, kad dirbu taip, lyg sau – atiduodama savęs maksimumą. Suabejojau, ar ne per daug. Dar kelios žmogiškos, skausmingos patirtys ir nebegalėjau likti toje vietoje, situacijoje, kurioje buvau. Norėjosi turėti daugiau laiko vienai savo aistrų – fotografijai. Vilniuje pradėti viską iš naujo gana keblu, pamaniau, kad mažesniame mieste mažesnės pajamos, bet ir išlaidos atitinkamai kuklesnės. Taip prisiminiau draugus Druskininkuose, paskambinau besiteiraudama, ar nereikia darbuotojų jų viešbutyje. Po poros savaičių jau pakavausi daiktus.

– Kaip kilo idėja kurti būtent restoraną? Ir – naivus klausimas, bet vis tik – kodėl būtent kultūrinės pakraipos, kuriame organizuojate įvairius renginius, filmų peržiūras? Juk daug kas pasakytų – ne taip pelninga, kaip atidaryti piceriją su pigiu alumi?

– Mano sprendimas palikti Vilnių ir tuometinį darbą klinikoje išprovokavo ir „Toli Toli” atsiradimą. Tiesiog klausiau vidinio balso, intuicijos ir, manau, už tai gavau dovanų šią galimybę – nejučia atsirado bendraminčių, žmonių, paskatinusių imtis veiklos. Veiklos pobūdis išsirutuliojo savaime, mat jau vaikystėje mama ir močiutė užkrėtė meile maistui, jo gamybai. Pas mus šeimoje tai yra lyg bendravimo forma – į maistą daug daugiau pridėta nei vien prieskoniai, druska ar pipirai. Teko dirbti restorane, tad jo organizacinis mechanizmas buvo šiek tiek žinomas ir tai įkvėpė drąsos.

Nuo pat pradžių siekiau, kad „Toli Toli” žmonės jaustųsi lyg užsukę pas draugus į svečius, kur jauki aplinka, ir jie pasitinkami šiltai bei svetingai, maistas vėlgi – lyg namie. Tiesa, suprantu, kad koncepcija „lyg namie” labai plati ir gali būti interpretuojama skirtingai. Mūsiškiu atveju stengiamės naudoti tokius produktus, iš kurių pati gaminu maistą sau ir artimiesiems – kuo daugiau daržovių, ankštinių ir grūdinių produktų, vaisių, kiek mažiau mėsos ir žuvies. Gyvulinės kilmės produktai kruopščiai atsirinkti. Vengiame perdirbtų produktų, skonio stipriklių. Patiekalų receptai iš mamos, draugų paveldėti, įkvėpti buvusių ar planuojamų kelionių.

Ši koncepcija padiktavo ir tai, kad į „Toli Toli” atgabenau daug savo mielų daiktų, tapusių interjero dalimi. Nuotraukos – taip pat man artimų, brangių žmonių. Tad ši vieta yra neatsiejama mano dalis, labai čia viskas mano pačios išjausta ir išturėta. Kadangi viską dariau itin subjektyviai, natūralu, kad ir mano vertybių sistema bando čia integruotis. Nuo pat pradžios ketinau šią vietą padaryti socialiai aktyvią – domėjausi pabėgėlių įdarbinimo galimybėmis. Visa kita – filmų peržiūros, renginiai – natūrali šio vyksmo dalis.

„Toli Toli” į savo gyvenimą pritraukiau vien tik todėl, kad paisiau pamatinių savo vertybių ir likau joms ištikima – priėmiau drastišką sprendimą ir jis pasirodė esąs vedantis pirmyn. Tad tai daug daugiau nei verslas. Galutinis „Toli Toli” produktas yra ne vien tai, ką atnešame lėkštėje. Mes norime pasidalyti pozityvumu, užkrėsti meile žmogui ir aplinkai, sąmoningai vartoti ne tik produktus, bet lygiai taip pat sąmoningai „virškinti” informaciją, kuri mus pasiekia. Siekiame žadinti smalsumą, paragauti kažką naujo ir lygiagrečiai skatinti dairytis, kas vyksta už sienos, kitame kieme. Manau, tokiu būdu šauniai platinamos suvokimo ribos, atsikratoma stereotipų, baimių ir išankstinių nuostatų, didinamas empatijos ir žmogiškumo kiekis.

– Ar jautėte baimių atidarydama restoraną, vis tik Lietuvoje labai tvarios nuostatos, kad atidarius vien legaliai veikiantį verslą – bankrotas praktiškai garantuotas?

– Kai buvo sugeneruota restorano idėja, jaučiau be galo didelį dėkingumą, kad turiu galimybę ją realizuoti. Tad visos mintys sukosi tik apie tai, kaip geriau idėją gyvendinti, nebuvo kada bijoti ir tuščiai statyti smėlio pilių. Dar labai daug padėjo ir drąsos suteikė draugai, pažįstami, turintys patirties ir sėkmingai, sąžiningai vykdantys savo verslus. Esu itin dėkinga už patarimus ir padrąsinančius žodžius.

– Kokie dalykai dabartinėje veikloje Jus labiausiai motyvuoja? Ar tai daug jėgų ir laiko atimantis darbas? Ar jaučiate, kad tuo užsiimsite ilgai?

– Labiausiai motyvuoja mūsų svečiai – pritraukiame labai puikių, šiltų, nuoširdžių žmonių. Tiesą pasakius, net nesitikėjau, kad tarp mano tautiečių tiek daug jų tokių esama. Tai didžiausias variklis ir paskatinimas judėti toliau.

Kol kas jėgų tenka sudėti itin daug, mat reikia toliau kurti, tobulinti vidinę tvarką, kad darbuotojams būtų lengva ir malonu dirbti, o lankytojams norėtųsi vis mus aplankyti. Kiekvieną dieną – vis naujas egzaminas, vis koks netikėtumas, priverčiantis gilinti žinias ir domėtis sritimis, apie kurias anksčiau nieko nenutuokiau. Tai atima daug energijos, tačiau tuo pat metu ir be galo įdomu. Restoranėlio idėja glaudžiai susijusi su mano pačios gyvenimo vizija, tad esu dėkinga už galimybę tobulėti įvairiapusiškai. Kad ir kokia kartais kebli situacija bebūtų, jei nuoširdžiai siekiu ją išgliaudyti, sprendimas vienokia ar kitokia forma visada ateina.

Ir tai tikrai bus ilgalaikis projektas. Įgyvendinti užsibrėžtus tikslus ir realizuoti visas idėjas tikrai prireiks laiko. Negalėčiau mesti šio kūdikio nepamačiusi, kas iš jo išaugs.

– Iš kur semiatės idėjų meniu, kurį, kas beužeitų, liaupsina ir sako atrandantys tokių patiekalų ir tokios kokybės, kurių Lietuvoje nė nesitikėjo rasti?

– Čia vėlgi gelbsti vidinis balsas. Kelionės, draugų, artimųjų receptai, sentimentai mamos ruošiamiems patiekalams – visa tai mano įkvėpimo šaltinis. Labai smalsauju, man itin įdomu paragauti kažką naujo, pažinti kitas kultūras ir jų maistą. Pavyzdžiui, visai neseniai teko ragauti Eritrėjos virtuvės patiekalų. Manau, maistas yra puikus diplomatijos būdas, itin maloni pažinimo forma, griaunanti sienas ir barjerus. Todėl mūsų meniu kartais bando draugauti itin skirtingas ištakas turintys patiekalai: mamos kopūstų kotletėliai, indiška vištienos tikka masala, iš Šiaurės Afrikos kilusi šakšuka ir t.t. Džiaugiuosi, kad dažniausiai eksperimentai pasiteisina, tačiau didžioji dalis verslininkų visgi mane bartų, mat pirmąkart gamindama kažką naujo negalvoju apie patiekalo maržą, galimą uždarbį. Gaminame tai, kas man pačiai įdomu, skanu, o jau tik paskui spraudžiame tai į skaičiavimų rėmus.

– Ko palinkėtumėte kitoms įkvėpimo keisti gyvenimą ar karjerą norinčioms, vis apie tai pagalvojančioms, bet bijančioms moterims?

– Pirmiausia palinkėčiau susidraugauti su savimi ir nuoširdžiai save pamilti, priimti [save] tokias, kokios yra šiuo metu. Nebūti sau žiauriomis ir negailestingomis. Atsisakyti nuoskaudų, pykčio ir pagiežos. Nevertinti ir neapkalbėti. Klausytis intuicijos, būti sąžiningoms pačioms su savimi ir tapti atviroms gyvenimui. Manau, save mylinti moteris gali būti tikras energijos fontanas. Gal gyvenimo ar karjeros nė nereikia keisti? Gal viską tik reikėtų išvysti naujomis akimis ir sąmoningai iš naujo pasirinkti? O jei visgi keisti, tai pradėti nuo šiandien – bent mintyse savitaigą kartoti. Kažko pabaiga gali būti puiki nauja pradžia, tad baimintis nėra ko. Baimė tik griauna, ne gimdo. Tad linkiu kliautis gyvenimu, kliautis pačioms savimi, meilę aplink dovanoti ir jos dukart daugiau pritraukti atgalios.

GamtosGrozioFormule.lt

2016.04.18

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s