Valstybės paslapčių saugotojas

Bu­vęs Lie­tu­vos cen­tri­nio vals­ty­bės ar­chy­vo (LCVA) va­do­vas, vė­liau Lie­tu­vos ban­ke su slap­ta in­for­ma­ci­ja dir­bęs Al­fon­sas Pi­li­po­nis apie sa­vo dar­bą ne­ga­lė­jo pa­sa­ko­ti net ar­ti­miau­siems žmo­nėms. Ir da­bar, jau bai­gęs kar­je­rą, šis žmo­gus apie daug ką nie­ka­da ne­pra­bils.

Apie dar­bo so­vie­ti­nia­me ar­chy­ve spe­ci­fi­ką, la­bai dar­bin­gą ar­chy­va­rams Są­jū­džio lai­ko­tar­pį, vi­zi­tus į Mask­vą dėl iš­vež­tų do­ku­men­tų, iš­vy­kas į JAV dėl įta­ria­mų­jų žy­dų žu­dy­mu, pa­tir­tą spau­di­mą ir iš­sau­go­tus Ko­vo 11-osios Ak­to sig­na­ta­ro Ro­mual­do Ozo­lo die­no­raš­čius – „Lie­tu­vos ži­nių” in­ter­viu su Al­fon­su Pi­li­po­niu.

NKVD palikimas

– Bai­gė­te fi­zi­kos moks­lus, koks bu­vo jū­sų ke­lias iki ar­chy­vų?

– Bai­gęs moks­lus ir tar­ny­bą so­vie­tų ka­riuo­me­nė­je dir­bau Vil­niu­je mo­ky­to­ju, di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ju, kol bu­vau pa­kvies­tas į Švie­ti­mo mi­nis­te­ri­ją. Tais lai­kais mi­nis­te­ri­jo­je jau­niems spe­cia­lis­tams mo­kė­da­vo maž­daug 120 rub­lių, tad, ga­vęs pa­siū­ly­mą pe­rei­ti į Lie­tu­vos in­for­ma­ci­jos ins­ti­tu­tą va­do­vau­ti In­for­ma­ci­jos pa­ieš­kos sis­te­mų pro­jek­ta­vi­mo sky­riui, kur pa­ža­dė­jo dvi­gu­bai di­des­nį at­ly­gi­ni­mą, su­ti­kau. Skai­ty­da­vau pa­skai­tas rašt­ve­dy­bos ir dar­bo moks­li­nio or­ga­ni­za­vi­mo klau­si­mais, kon­sul­ta­vau ar­chy­vi­nių do­ku­men­tų tvar­ky­mo klau­si­mais, vė­liau Vy­riau­sio­jo­je ar­chy­vų val­dy­bo­je dir­bau Rašt­ve­dy­bos sky­riaus vir­ši­nin­ku. LCVA di­rek­to­rei iš­ėjus į pen­si­ją, man bu­vo pa­siū­ly­ta pe­rim­ti jos par­ei­gas.

– Ne­si­jau­tė­te šiek tiek ri­zi­kuo­jan­tis?

– Tai jau bu­vo Są­jū­džio me­tai, apie daug ką ga­lė­jo­me lais­viau kal­bė­ti. Vis dėl­to jau­čiau vi­di­nį ne­ri­mą, kaip bū­siu pri­im­tas is­to­ri­kų bend­ruo­me­nės. Ta­čiau lai­kiau­si pri­nci­po, kad vi­suo­me­nei la­bai trūks­ta ne­ideo­lo­gi­zuo­tų is­to­ri­nių ži­nių ir au­ten­tiš­kos in­for­ma­ci­jos apie tra­giš­ką tė­vy­nės li­ki­mą – Lie­tu­vos oku­pa­ci­ją ir anek­si­ją 1939-1940 me­tais. Ma­no pa­grin­di­nis tiks­las bu­vo ne­truk­dy­ti ty­ri­nė­to­jams dirb­ti su ar­chy­vo do­ku­men­tais, nes iki tol jie ne­ga­lė­jo to lais­vai da­ry­ti.

– LCVA va­do­va­vo­te 1986-1997 me­tais. Ko­kia bu­vo šio dar­bo spe­ci­fi­ka so­viet­me­čiu?

– Ar­chy­vui pra­dė­jau va­do­vau­ti 1986 me­tais. Tuo­met man, di­rek­to­riui, kai ku­rie dar­buo­to­jai net at­si­sa­kė at­ver­ti tam ti­krus sei­fus. Ir vė­liau, jau at­kū­rus Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bę, kai Są­jū­dis ska­ti­no ju­dė­ti tie­sos sa­ky­mo link, kai kas ne­pa­mir­šo jiems įpras­to ta­pu­sio re­ži­mo muš­tro.

Tam, kad ge­riau tai su­vok­tu­me, tu­rė­tu­me pa­žvelg­ti į pra­ei­tį. So­vie­ti­nis ar­chy­vų val­dy­mas bu­vo įves­tas iš­kart oku­pa­vus Lie­tu­vą, jau 1940 me­tų rugp­jū­čio pra­džio­je, ir vi­sa vals­ty­bės ar­chy­vų tar­ny­ba at­si­dū­rė Vi­daus rei­ka­lų liau­dies ko­mi­sa­ria­to (NKVD) ži­ny­bo­je. Šis or­ga­nas Lav­ren­ti­jaus Be­ri­jos ran­ko­se ta­po rep­re­si­jos ži­ny­ba. Ar­chy­vai taip pat tu­rė­jo tar­nau­ti rep­re­si­joms, pa­slėp­da­mi is­to­ri­nę tie­są. 1940 me­tų ru­de­nį Lie­tu­vos ar­chy­vai bu­vo įpa­rei­go­ti pra­dė­ti par­en­gia­muo­sius dar­bus ma­si­niams oku­puo­tos Lie­tu­vos pi­lie­čių trė­mi­mams ir rep­re­si­joms.

SSRS NKVD ar­chy­vų val­dy­ba ir Lie­tu­vos SSR NKVD ar­chy­vų sky­rius ypa­tin­gos sku­bos tvar­ka siun­tė vi­siš­kai slap­tas ins­truk­ci­jas. Tų me­tų ins­truk­ci­jo­je nu­ro­do­ma pir­miau­sia ypa­tin­gam sau­go­ji­mui ir ope­ra­ty­vi­niam če­kis­ti­niam ap­do­ro­ji­mui iš­skir­ti do­ku­men­tus apie, bol­še­vi­kų žo­džiais, “fa­šis­ti­nių par­ti­jų na­rius, po­li­ci­jos tar­nau­to­jus, bu­vu­sių bur­žua­zi­nių įstai­gų, pro­ku­ra­tū­ros ir teis­mų dar­buo­to­jus”.

Bu­vo im­ta­si prie­mo­nių ar­chy­vų „a­pa­ra­tui iš­va­ly­ti nuo sve­ti­mų ta­ry­bi­nei val­džiai ele­men­tų”. „Va­ly­mo” re­zul­tai – 1945 me­tais „vals­ty­bi­nių ar­chy­vų or­ga­nuo­se” bu­vo 100 dar­buo­to­jų: 11 tu­rė­jo aukš­tą­jį, ne­aiš­ku, ko­kį, iš­si­la­vi­ni­mą, 3 – ne­baig­tą aukš­tą­jį, 25 – vi­du­ri­nį, 27 – ne­baig­tą vi­du­ri­nį, 34 – že­miau­sią iš­si­moks­li­ni­mą. Iš jų 24 bu­vo ru­sai, 35 lie­tu­viai, 15 len­kų, 6 bal­ta­ru­siai, 14 žy­dų. Ne vi­si šie „spe­cia­lis­tai” pa­tei­si­no NKVD lū­kes­čius: 1946 me­tais at­leis­ti 79, pri­im­ti 96 nau­ji.

Šis „in­te­lek­ti­nis po­ten­cia­las” tvar­kė to­no­mis be jo­kios aps­kai­tos su­vež­tus ir su­vers­tus iš­li­ku­sius ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos, taip pat so­vie­tų ir na­cių oku­pa­ci­nių re­ži­mų do­ku­men­tus. Pa­grin­di­nis tiks­las bu­vo nu­sta­ty­ti kuo dau­giau „liau­dies prieš­ų” ir „tė­vy­nės iš­da­vi­kų”. 1950 me­tais iš­nag­ri­nė­ti 15 403 „o­pe­ra­ty­vi­nių or­ga­nų” pra­šy­mai apie 42 474 as­me­nis. 1952 me­tais iš­nag­ri­nė­tas 10 991 „o­pe­ra­ty­vi­nių or­ga­nų” pra­šy­mas apie 41 289 as­me­nis.

Po Jo­si­fo Sta­li­no mir­ties li­be­ra­lė­jant so­vie­ti­niam oku­pa­ci­niam re­ži­mui šio “dar­bo” apim­tis su­ma­žė­jo, ta­čiau NKVD įskie­py­tos kai ku­rios tra­di­ci­jos li­ko iki „pe­res­troi­kos” ir Lie­tu­vos Są­jū­džio bei ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo. Be­je, Vy­riau­sia­jai ar­chy­vo val­dy­bai il­gai, iki 1973 me­tų, va­do­va­vo bu­vęs NKVD kvo­tų sky­riaus vir­ši­nin­kas Eu­sie­jus Ro­zaus­kas. Jo są­ži­nę sle­gia Rai­nių, Pra­vie­niš­kių, Pa­ne­vė­žio žu­dy­nės.

Bu­vo ir to­kia tvar­ka: moks­li­nin­kas, at­ei­da­mas į ar­chy­vą su­rink­ti me­džia­gos moks­li­niam straips­niui, tu­rė­da­vo at­si­neš­ti są­siu­vi­nį, o skai­tyk­los dar­buo­to­jai la­pus su­nu­me­ruo­da­vo. Moks­li­nin­kas tu­rė­da­vo tei­sę iš do­ku­men­to, ku­rį skai­to, pa­si­da­ry­ti tam ti­krus iš­ra­šus. Skai­tyk­los dar­buo­to­jas juos pers­kai­ty­da­vo ir nu­spręs­da­vo, ar ne­įsi­ra­šy­ta ko nors, kas kirs­tų­si su „troš­ki­mu” kur­ti ta­ry­bų val­džią ir sta­ty­ti ko­mu­niz­mą.

Toks NKVD dar­bo me­to­dų šlei­fas tę­sė­si il­gai…

– Kaip kei­tė­si jū­sų va­do­vau­ja­mos ins­ti­tu­ci­jos dar­bas at­ga­vus ne­prik­lau­so­my­bę?

– Nu­mal­ši­nę pir­mą­jį lais­vo bend­ra­vi­mo su pir­mi­niais is­to­ri­jos šal­ti­niais troš­ku­lį, idea­lis­tai li­ko ty­ri­nė­ti Lie­tu­vos is­to­ri­jos, o pra­gma­ti­kai į ar­chy­vą ėjo ieš­ko­ti do­ku­men­tų apie tu­rė­tą ne­kil­no­ja­mą­jį tur­tą, nes pra­dė­ta jį grą­žin­ti. Ta­da vi­sas jė­gas te­ko skir­ti žmo­nių pra­šy­mams nag­ri­nė­ti. Per die­ną tek­da­vo pa­si­ra­šy­ti apie 200-300 ar­chy­vo pa­žy­mė­ji­mų.

At­si­ra­do įvai­rių kon­sul­tan­tų, tar­pi­nin­kų tarp ieš­kan­čių­jų nuo­sa­vy­bės ir LCVA, tad ne­sti­go ir įdo­mių fak­tų. Pa­vyz­džiui, prie Lie­tu­vos žy­dų bend­ruo­me­nės bu­vo įkur­ta to­kia tar­pi­nin­ka­vi­mo ins­ti­tu­ci­ja „Ce­dek”. Po pa­sau­lį pa­bi­ru­siems Lie­tu­vos pi­lie­čiams žy­dams tuo­met bu­vo at­ly­gi­na­ma už pri­vers­ti­nį dar­bą kon­cen­tra­ci­jos sto­vyk­lo­se, įka­li­ni­mą ge­tuo­se ir pan. Žmo­nės iš įvai­rių kraš­tų ra­šė LCVA, pra­šy­da­mi su­ras­ti tai liu­di­jan­čius do­ku­men­tus. Ar­chy­vas pi­ni­gų už ty­ri­mą ne­ėmė. O to­ji fir­ma per­siųs­da­vo iš žy­dų gau­tus pra­šy­mus LCVA ir vien už šį per­siun­ti­mą im­da­vo pi­ni­gus. Kai apie tai pa­pa­sa­ko­jau ži­niask­lai­dai, „Ce­dek” pra­šy­mų dau­giau ne­be­siun­tė. Ta­čiau su­lau­kiau Lie­tu­vos ar­chy­vų de­par­ta­men­to va­do­vy­bės prie­kaiš­tų dėl an­ti­se­mi­tiz­mo ir na­cių oku­pa­ci­jos me­tais nu­ken­tė­ju­sių žy­dų pa­dė­kos.

Vi­zi­tai į Mask­vą ir JAV

– Vy­ko­te į Mask­vą de­rė­tis dėl ar­chy­vų at­ga­vi­mo.

– Pir­mie­ji vi­zi­tai bu­vo pir­mai­siais ne­prik­lau­so­my­bės me­tais. Ban­dė­me at­gau­ti do­ku­men­tus, iš­vež­tus pir­mais oku­pa­ci­jos me­tais, pa­si­bai­gus ka­rui. Vien iš Už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos ar­chy­vų bu­vo iš­vež­ta apie 26 tūkst. by­lų, pe­rim­ti Lie­tu­vos dip­lo­ma­ti­nių at­sto­vy­bių do­ku­men­tai. No­rė­jo­me de­rė­tis su Ru­si­jos už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­ja. Va­žia­vau aš, tarp­tau­ti­nės tei­sės spe­cia­lis­tas pro­fe­so­rius Vi­le­nas Va­da­pa­las, Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos-At­ku­ria­mo­jo Sei­mo pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­jas Ka­zi­mie­ras Mo­tie­ka, vė­liau įsi­trau­kė pro­fe­so­rius Vy­tau­tas Lands­ber­gis. Ta­čiau vi­zi­tas bu­vo ne­sėk­min­gas. Mask­vie­čiai par­ei­ka­la­vo, kad pa­teik­tu­me tiks­lų są­ra­šą, ko­kių do­ku­men­tų no­ri­me. Ta­čiau to­kių są­ra­šų tuo­met, de­ja, ne­tu­rė­jo­me. Taip at­si­ti­ko dėl, kaip mi­nė­jau, NKVD „sut­var­ky­tų” ar­chy­vų.

– Lat­vi­ja su Ru­si­ja su­da­ri­nė­jo is­to­ri­kų ko­mi­si­ją bend­rai is­to­ri­jai tir­ti, ta­čiau Es­ti­ja at­si­sa­kė. Ko­kia bu­vo Lie­tu­vos po­zi­ci­ja?

– Ge­ra­no­riš­ko po­žiū­rio ne­bu­vo. Ir da­bar, kiek ži­nau, nė­ra. Iš Lie­tu­vos is­to­ri­jos ins­ti­tu­to (LII) dar­buo­to­jų gir­dė­jau, kad Mask­vo­je su­da­ro­mos dirb­ti­nės kliū­tys, ne­lei­džia­ma dirb­ti. 2006 me­tais LII dar­buo­to­jai kar­tu su Ru­si­jos is­to­ri­kais su­da­rė ir iš­lei­do do­ku­men­tų rin­ki­nio ru­sų kal­ba – „TSRS ir Lie­tu­va An­tro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais” – pir­mą­jį to­mą. Su­da­ry­to­jai – Al­gi­man­tas Kas­pa­ra­vi­čius, Čes­lo­vas Lau­ri­na­vi­čius ir ga­na li­be­ra­li ru­sų is­to­ri­kė Na­ta­li­ja Le­be­de­va. Tad šio­kių to­kių vil­čių yra, nors grei­tos pa­žan­gos ne­si­ti­kiu.

– Lan­kė­tės Va­šing­to­ne dėl įta­ria­mų žy­dų žu­di­kų by­lų. Ar Lie­tu­va bu­vo pa­kan­ka­mai su­in­te­re­suo­ta šia te­ma?

– At­kū­rus ne­prik­lau­so­my­bę ar­chy­ve ėmė lan­ky­tis už­sie­nio ty­ri­nė­to­jai. Itin su­ak­ty­vė­jo be­si­do­min­tie­ji ho­lo­kaus­to prob­le­ma. Te­ko su­si­tik­ti ir bend­rau­ti su Si­mo­no Wie­sent­ha­lio cen­tro va­do­vu Ef­rai­mu Zu­rof­fu. Tuo­met tą te­mą Lie­tu­vo­je bu­vo ban­do­ma nu­stum­ti kuo to­liau, lyg ji ga­lė­tų pa­ti sa­vai­me iš­sisp­ręs­ti. Po­rą kar­tų dėl Alek­sand­ro Li­lei­kio, Al­gi­man­to My­ko­lo Dai­li­dės, Jur­gio Juo­džio, Ka­zio Gim­žaus­ko te­ko lan­ky­tis JAV tei­sės de­par­ta­men­to Spe­cia­lių­jų ty­ri­mų sky­riu­je. Kai kas ti­kė­jo­si di­des­nio LCVA di­rek­to­riaus ra­di­ka­lu­mo, tad spren­džiau, kaip elg­tis, kad ne­bū­tų per­lenk­ta laz­da. Lie­tu­vos po­zi­ci­ją ap­ta­riau su ge­ne­ra­li­niu pro­ku­ro­ru Ar­tū­ru Pa­ulaus­ku, pre­zi­den­tu Al­gir­du Bra­zaus­ku. Bu­vo su­tar­ta, kad, ga­vę pra­šy­mus per Lie­tu­vos ge­ne­ra­li­nį pro­ku­ro­rą, pri­im­si­me juos ir ty­ri­nė­to­jus. Ame­ri­kie­čiams rei­kė­jo nu­sta­ty­ti do­ku­men­tų au­ten­tiš­ku­mą, tad jie tu­rė­jo čia at­siųs­ti gru­pę eks­per­tų ar­ba kas nors iš Lie­tu­vos tu­rė­jo va­žiuo­ti į JAV su jų at­rink­tais do­ku­men­tais. Nie­kas iš Ge­ne­ra­li­nės pro­ku­ra­tū­ros ne­su­ti­ko va­žiuo­ti, taip 1994 me­tais pir­mą kar­tą at­si­dū­riau JAV. At­si­vė­rė ga­li­my­bė pa­žiū­rė­ti, kaip vei­kia šios lais­vos vals­ty­bės ar­chy­vai, kaip jie tvar­ko­mi, ko­kius fon­dus tu­ri.

Sau­go paslaptis

– Kas ta­po aks­ti­nu keis­ti dar­bą ir pra­dė­ti dirb­ti su slap­tais do­ku­men­tais Lie­tu­vos ban­ke?

– Su tuo­me­ti­nio Lie­tu­vos ar­chy­vų de­par­ta­men­to va­do­vy­be iš­sis­ky­rė po­žiū­riai kai ku­riais dar­bo or­ga­ni­za­vi­mo klau­si­mais. Pri­si­me­nu, pa­vyz­džiui, kaip ak­ty­vus Są­jū­džio na­rys R.Ozo­las, pra­si­dė­jus Sau­sio įvy­kiams, sau­gu­mo su­me­ti­mais vie­nam ar­chy­vo dar­buo­to­jui pa­ti­kė­jo sau­go­ti sa­vo kruopš­čiai ra­šy­tus die­no­raš­čius ir kai ku­riuos ki­tus do­ku­men­tus. Ta­čiau ar­chy­vo dar­buo­to­jas tuos do­ku­men­tus at­sai­niai pa­li­ko kaž­ko­kia­me kam­pe kar­tu su sa­vo su­kaup­ta mark­sis­ti­nės li­te­ra­tū­ros ko­lek­ci­ja. Vie­na dar­buo­to­ja juos ra­do ir pa­klau­sė ma­nęs, ką su jais da­ry­ti. Pa­slė­piau tuos do­ku­men­tus ir die­no­raš­čius. Ta­čiau apie tai nu­te­kė­jus in­for­ma­ci­jai, nes ir tuo­met bū­ta “kur­mių”, Lie­tu­vos ar­chy­vų de­par­ta­men­to va­do­vy­bė ėmė rei­ka­lau­ti juos ati­duo­ti, tam pa­si­tel­kė net Vals­ty­bės sau­gu­mo de­par­ta­men­tą. At­si­sa­kiau ati­duo­ti do­ku­men­tus, su­si­sie­kiau su Ro­mual­du ir ki­tą ry­tą jam juos grą­ži­nau. Šis konf­lik­tas ne­praė­jo be pa­sek­mių, dar­be nuo­lat jau­čiau įtam­pą.

Tuo me­tu Lie­tu­vos ban­kas stei­gė ar­chy­vą ir do­mė­jo­si, ko­kią įran­gą rei­kė­tų pirk­ti, kaip tvar­ky­tis. Taip kon­sul­tuo­da­mas ga­vau pa­siū­ly­mą pe­rei­ti į Lie­tu­vos ban­ką, 1997 me­tų rugp­jū­tį pra­dė­jau dirb­ti.

Bu­vo ti­krai la­bai įdo­mu. Jau bu­vo pri­im­tas įsta­ty­mas, reg­la­men­tuo­jan­tis in­for­ma­ci­jos, su­da­ran­čios vals­ty­bės ir tar­ny­bos pa­slap­tį, ap­sau­gą. Pa­gal įsta­ty­mą rei­kė­jo at­skir­ti bend­rą rašt­ve­dy­bą nuo spe­cia­lio­sios, bū­tent tai ir da­riau. Te­ko ad­mi­nis­truo­ti ir tvar­ky­ti do­ku­men­tus, ku­riuo­se – su pi­ni­gų ga­my­ba ir kre­di­to įstai­gų prie­žiū­ra su­si­ju­si in­for­ma­ci­ja, su­da­ran­ti vals­ty­bės ir tar­ny­bos pa­slap­tį.

– Dir­bo­te ir “Sno­ro” bei Ūkio ban­kų griū­čių me­tu. Ar ne­jau­tė­te spau­di­mo dėl in­for­ma­ci­jos ir ar efek­ty­viai bu­vo nau­do­ja­ma jū­sų pa­teik­ta in­for­ma­ci­ja?

– Po “Sno­ro” griū­ties Sei­me dir­bo trys ko­mi­si­jos, va­do­vau­ja­mos Lo­re­tos Grau­ži­nie­nės, Li­gi­to Ker­na­gio ir Va­len­ti­no Ma­zu­ro­nio. Pa­teik­da­vau joms me­džia­gą, su­sis­te­min­da­vau, ap­ra­šy­da­vau. Ta­čiau ne­tei­sė­tai gau­ti in­for­ma­ci­jos ti­krai ne­bu­vo no­rin­čių­jų. Be­je, va­do­vau­da­ma­sis pro­fe­si­ne eti­ka, nie­ka­da ne­sa­ky­siu sa­vo nuo­mo­nės, kaip nau­do­ja­ma ir kam tei­kia­ma in­for­ma­ci­ja.

– At­ro­do, kad jū­sų dar­bas rei­ka­la­vo di­džiu­lės sa­vi­kon­tro­lės.

– Taip, ta­čiau ne­su leng­vo po­pu­lia­ru­mo ieš­ko­to­jas. Jei­gu no­rė­čiau bū­ti ma­to­mas, nu­ei­čiau į ne­tra­di­ci­nės orien­ta­ci­jos žmo­nių ei­ty­nes, su­si­muš­čiau su ko­kiu nors Pe­tru, kam jis Die­vo kū­ri­nius įžei­di­nė­ja, ir ko­kius tris mė­ne­sius vi­suo­se ko­mer­ci­niuo­se te­le­vi­zi­jos ka­na­luo­se bū­čiau „žvaigž­dė”. Bū­čiau po­pu­lia­rus kaip Kris­ti­na iš Vil­niaus, Vy­tau­tas iš Kau­no ar ki­tos „žvaigž­dės” ir ga­lė­čiau kan­di­da­tuo­ti į Sei­mą.

“Lietuvos žinios”

2013.08.26

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s