Vasario 16-osios Lietuva: kokia ji buvo?

Pir­mo­ji ir­ an­tro­ji res­pub­li­ka. 1918 me­tų va­sa­rio 16-osios ir 1990 me­tų ko­vo 11-osios ­Lie­tu­vos. Ar jo­se dau­giau par­ale­lių, ar skir­ty­bių?

Ko­kie po­li­ti­niai iš­šū­kiai Lie­tu­vos lau­kė iš­ėjus iš ca­ri­nės im­pe­ri­jos ir ko­kie – iš So­vie­tų są­jun­gos su­dė­ties? Kaip gy­ve­no ei­li­niai žmo­nės? Ko­dėl da­bar­ti­nė­je Lie­tu­vo­je ne­pa­vyks­ta su­for­muo­ti nau­jo ko­ky­biš­ko po­li­ti­nio eli­to, nors tai bu­vo pa­da­ry­ta po 1918-ųjų? Kas bū­tų, jei­gu dėl Vil­niaus ir Klai­pė­dos bū­tų ko­vo­ja­ma taip, kaip šian­dien sta­to­ma elek­tri­nė? Apie vi­sa tai por­ta­lui lzi­nios.lt pa­sa­ko­jo is­to­ri­kas, hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų dak­ta­ras Al­gi­man­tas Kas­pa­ra­vi­čius.

– Ne­prik­lau­so­mo­je Lie­tu­vo­je gy­ve­na­me pa­na­šų lai­ko tar­pą, ko­kį ša­lis bu­vo lais­va po 1918-ųjų. An­ta­no Sme­to­nos lai­kams da­lis žmo­nių jau­čia stip­rius sen­ti­men­tus. Gal vis dėl­to da­bar gy­ve­na­me ge­riau?

– Bend­rą var­dik­lį, ar gy­ve­na­me ge­riau, iš­ves­ti bū­tų la­bai su­nku. Ver­ti­ni­mas pri­klau­so nuo at­skai­tos taš­ko.

Da­bar mū­sų emig­ra­vo apie 800 tūks­tan­čių. Iš tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos nuo 1918-1919 iki 1940 me­tų bir­že­lio 15 die­nos oku­pa­ci­jos emig­ra­vo 104-105 tūks­tan­čiai. Dar prieš de­šimt­me­tį di­džio­ji da­lis Lie­tu­vos is­to­ri­kų, dar ne­ma­ty­da­mi bend­ros si­tua­ci­jos da­bar­ti­nė­je Lie­tu­vo­je, tuos 105 tūks­tan­čių emig­ra­vu­sių pir­mos res­pub­li­kos pi­lie­čių trak­ta­vo kaip žiau­rų sme­to­ni­nės val­džios pra­lai­mė­ji­mą, tau­tos iš­va­ry­mą iš vals­ty­bės, ga­li­my­bių įsi­kur­ti Lie­tu­vo­je ne­su­tei­ki­mą. Ži­nant da­bar­ti­nę sta­tis­ti­ką, ko­men­ta­rų ir ne­be­rei­kia.

Bu­vo kal­ti­na­mas au­to­ri­ta­ri­nis re­ži­mas, ne­va jis iš­va­rė žmo­nes. Maž­daug du treč­da­liai emig­ra­vu­sių bu­vo po 1926 me­tų per­vers­mo. Ta­čiau tai la­biau emo­ci­nis ver­ti­ni­mas – par­la­men­ti­nė res­pub­li­ka gy­va­vo 6 me­tus, o Sme­to­nos re­ži­mas – 14 me­tų. Tai­gi, pa­žiū­rė­jus są­ži­nin­giau, ten­den­ci­ja iš­li­ko ta pa­ti.

Emig­ra­ci­jos ma­žė­ji­mui rei­kia, kad vals­ty­bė­je pir­miau­sia bū­tų tau­ta ir pi­lie­čiai. An­tro­jo­je res­pub­li­ko­je po Ko­vo 11-osios mū­sų po­pu­lia­ci­ja su­ma­žė­jo 20-25 pro­cen­tais, tad su­nku bū­tų pa­sa­ky­ti, jog ge­riau gy­ve­na­me.

Ki­tas da­ly­kas, kad tar­pu­ka­rio Lie­tu­va iš es­mės vi­są dvi­de­šimt­me­tį gy­ve­no be sos­ti­nės. Nuo ry­to iki va­ka­ro vy­ko ko­va dėl jos su­sig­rą­ži­ni­mo. O kaip at­ro­dė lai­ki­no­ji sos­ti­nė Kau­nas 1919-1920 me­tais, kai ten at­si­kė­lė My­ko­lo Sle­že­vi­čiaus vy­riau­sy­bė, pir­mą kar­tą, 1919 me­tų ba­lan­džio 4-ąją, iš­rink­tas Sme­to­na? Kau­nas ne­tu­rė­jo ša­li­gat­vių, tik kai ku­rios gat­vės tu­rė­jo bru­ką, pra­ktiš­kai ne­bu­vo ka­na­li­za­ci­jos. Tai bu­vo bu­vu­sios im­pe­ri­jos pa­sie­nio mies­tas, ku­ria­me vi­si na­mu­kai, ge­riau­siu at­ve­ju, dvie­jų aukš­tų, per Lais­vės alė­ją – cen­tri­nę mies­to gat­vę – dar iki 1922 me­tų kai ku­rie kau­nie­čiai ry­te kar­ves į ga­nyk­las pa­kau­nė­je va­ry­da­vo­si, o va­ka­re par­si­ves­da­vo. To­kį Kau­ną ir to­kį vals­ty­bės kū­ri­mą­si už­sie­nio dip­lo­ma­tai bei at­vyks­tan­tys žur­na­lis­tai ir ma­ty­da­vo.

Ki­ta ver­tus, pa­žan­ga nuo 1919-1922 me­tų Kau­no iki 1936-1939 me­tų bu­vo di­džiu­lė: nu­ties­tos gat­vės, jos iš­grįs­tos, at­si­ra­do ka­na­li­za­ci­ja, daug nau­jų pa­sta­tų, pra­dė­ta sta­ty­ti įspū­din­ga Pri­si­kė­li­mo baž­ny­čia, ban­kas, įkur­tas uni­ver­si­te­tas. Žmo­nių bui­tis, gy­ve­ni­mas tar­pu­ka­riu bu­vo la­bai su­nkus, kai­me – dar su­nkes­nis. Vy­ko že­mės re­for­ma. De facto ji pra­si­dė­jo jau 1919 me­tų pa­va­sa­rį, o pa­grin­di­nis įsta­ty­mas pri­im­tas 1923 me­tais. Tas lai­ko­tar­pis su­dė­tin­ges­nis, nei tas, kai iš kar­to po ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo bu­vo iš­da­lin­ta po 3 hek­ta­rus, griau­ti ko­lū­kiai. Tuo­met rei­kė­jo pra­ktiš­kai iš vie­nos tau­tos at­sto­vų – dau­giau­sia len­kų – ati­mti že­mes ir jas ati­duo­ti be­že­miams ir ma­ža­že­miams lie­tu­viams. Sa­vi­nin­kams rei­kė­jo su­si­tai­ky­ti su tur­to, ku­rį val­dė gal­būt 10 ar 15 kar­tų, pra­ra­di­mu. Nau­ja­ku­riams, ne­prik­lau­so­my­bės ko­vų sa­va­no­riams, ku­rie pir­miau­sia ga­vo že­mes, įsi­kur­ti tuo­se nau­juo­se že­mės rė­žiuo­se ne­bu­vo la­bai pa­pras­ta, jie ne­tu­rė­jo nei tech­ni­kos, nei rei­kia­mų dar­bo įgū­džių, jau ne­kal­bant apie su­bsi­di­jas iš vals­ty­bės, o rei­kė­jo ir tro­be­sius pa­sis­ta­ty­ti, ir pa­dar­gus įsi­gy­ti, gy­vu­lius nu­si­pirk­ti, mo­kes­čius su­mo­kė­ti. To­dėl la­bai grei­tai, jau tre­čio­jo de­šimt­me­čio pa­bai­go­je, Lie­tu­vo­je pra­si­dė­jo var­žy­ti­nės. Tad sa­ky­ti, kad gy­ve­ni­mas bu­vo leng­vas, ne­ga­li­ma.

Su sa­vo so­cia­li­ne struk­tū­ra ša­lis vi­są XX am­žių gy­ve­no pa­na­šio­mis prob­le­mo­mis. Tuo­met tik ener­gi­jos re­sur­sų prob­le­ma bu­vo ne to­kia ak­tua­li, nes kiek­vie­nas šil­dė­si, kaip iš­ma­nė, ne­bu­vo cen­tri­nio šil­dy­mo. Apie 80 proc. žmo­nių gy­ve­no kai­me. Ten au­gi­no be­ko­nus, žą­sis. Pie­no pra­mo­nė pra­dė­jo for­muo­tis vė­liau, nuo tre­čio­jo de­šimt­me­čio pa­bai­gos ir ket­vir­ta­ja­me su­kles­tė­jo. Lie­tu­viai darbš­tūs, daug pa­ga­min­da­vo, bet kaip vi­sa tai par­duo­ti? Il­gą lai­ką už­sie­nio pre­ky­bos par­tne­ris bu­vo Vo­kie­ti­ja, ten siun­tė­me di­de­lę da­lį sa­vo be­ko­nų, žą­sų, pie­no pro­duk­tų. Ta­čiau vi­sa­da pa­inio­jo­si po­li­ti­ka. Klai­pė­dos kraš­tas ati­te­ko Lie­tu­vai au­to­no­mi­jos są­ly­go­mis 1923-1924 me­tais. Tie­sa, jis prie Lie­tu­vos tar­pu­ka­riu taip ir ne­pri­gi­jo nei kul­tū­riš­kai, nei po­li­tiš­kai. Tuo­met ga­na aukš­tos ko­ky­bės pro­duk­ci­ja bu­vo su­per­ka­ma pus­vel­čiui, o ūki­nin­kams tai bu­vo pa­grin­di­nis pa­ja­mų šal­ti­nis. Rei­kia tu­rė­ti ome­ny­je, kad šei­mos tuo­met au­gin­da­vo kur kas dau­giau vai­kų.

Vi­suo­me­nė aps­kri­tai bu­vo daug jau­nes­nė. Tar­pu­ka­riu dau­giau nei 50 pro­cen­tų po­pu­lia­ci­jos su­da­rė žmo­nės iki 20 me­tų. Da­bar ge­riau­siu at­ve­ju to­kių bū­tų iki 20 pro­cen­tų. Vy­res­nių nei 70 me­tų žmo­nių bu­vo apie 4-5 pro­cen­tai, da­bar ti­kriau­siai yra ne ma­žiau 10 pro­cen­tų. Tai­gi, bu­vo po­lė­kio, verž­lu­mo, ri­zi­kos, o tuo­met – ir re­zul­ta­tas. Ta­čiau at­sa­kant į klau­si­mą, bu­vo leng­va ar su­nku – ti­krai ne­bu­vo leng­va. Tai ro­do ir aka­de­mi­niai ty­ri­mai, ir šal­ti­niai, žmo­nių pri­si­mi­ni­mai. Ma­no tė­vo tė­vas Že­mai­ti­jo­je bu­vo kai­mo se­niū­nas iki 1936 me­tų ir net bū­da­mas se­niū­nas su­si­dū­rė su to­mis pa­čio­mis ga­my­bos rea­li­za­vi­mo prob­le­mo­mis. Ypač tai pa­si­ju­to 1933-1934 me­tais, kai at­ėjo į val­džią na­ciai ir pre­ky­ba su Vo­kie­ti­ja vi­siš­kai už­si­da­rė. Rei­kė­jo ras­ti, kur vis­ką par­duo­ti, nes gy­vu­li­nin­kys­tė yra to­kia ūkio ša­ka, ku­ri rei­ka­lau­ja iš­lai­ky­ti cik­liš­ku­mą. Taip su­ta­po, kad ir Di­džio­ji Bri­ta­ni­ja, ku­ri bu­vo an­tra pa­gal svar­bą už­sie­nio pre­ky­bos par­tne­rė, ku­riam lai­kui su­ma­ži­no pir­ki­mus Lie­tu­vo­je apie 40 pro­cen­tų. Tai­gi Vo­kie­ti­ja už­si­da­rė, bri­tai su­ma­ži­no pir­ki­mus, o Lie­tu­vo­je bu­vo šim­tai tūks­tan­čių žą­sų, kiau­lių. Ta­da tuo­me­tis prem­je­ras Juo­zas Tū­be­lis ir už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­tras Sta­sys Lo­zo­rai­tis va­žia­vo į Mask­vą ir ban­dė de­rė­tis, kad bent da­lį pro­duk­ci­jos su­pirk­tų Ru­si­ja. Aps­kri­tai pre­ky­ba su Ru­si­ja nie­ka­da ne­vir­šy­da­vo 3-5 pro­cen­tų už­sie­nio pre­ky­bos, o da­bar su­da­ro 50 pro­cen­tų.

Tos de­ry­bos pa­vy­ko, so­vie­tai įsi­pa­rei­go­jo pa­pil­do­mai su­pirk­ti tam ti­krą kie­kį pie­no pro­duk­tų ir kiau­lių. Žą­sų ne­pir­ko – bol­še­vi­kams tai, ma­tyt, bu­vo per di­de­lis de­li­ka­te­sas. Tuo­met Sme­to­na įpa­rei­go­jo vi­są val­di­nin­ki­ją, ku­ri at­ly­gi­ni­mą gau­na iš biu­dže­to, nu­pirk­ti tam ti­krą skai­čių ža­sų – po dvi ar tris, pri­klau­so­mai nuo at­ly­gi­ni­mo ir to, ar šei­mo­je dir­ba ir vy­ras, ir žmo­na. Toks bu­vo vien­kar­ti­nis at­ve­jis, vė­liau pa­vy­ko su­sty­guo­ti pre­ky­bą su Bri­ta­ni­ja. Tie­sa, bri­tai, ži­no­da­mi su­nkią mū­sų si­tua­ci­ją, kai­nas dar nu­mu­šė.

Lie­tu­va sto­jo­si su­nkiai, įtem­pu­si jė­gas, bet vis tik ki­lo. Pa­žiū­rė­jus į Lie­tu­vos kraš­to­vaiz­dį 1920-1925 me­tais ir 1938-1940 me­tais, ma­to­mas di­de­lis po­ky­tis: at­si­ra­do dau­gy­bė ge­rų na­mų, ūki­nin­kai pra­dė­jo leis­ti vai­kus į mo­kyk­lą, jos bu­vo sta­to­mos.

Iš­li­ko vie­na tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos rykš­tė – di­de­lis kū­di­kių mir­tin­gu­mas. Jis bu­vo toks aukš­tas ir dėl eko­no­mi­nių prie­žas­čių, ir dėl mo­ra­li­nių. Vaik­žu­dys­tė bu­vo kaip keis­tas fan­to­mas: kraš­tas ka­ta­li­kiš­kas, dau­gy­bė kop­lyts­tul­pių, vi­sa Lie­tu­va nu­sė­ta kry­žiais, o pa­vai­ni­kiai bu­vo la­bai daž­nai žu­do­mi. Ma­čiau Kau­no po­li­ci­jos at­as­kai­tą iš vie­nos nuo­va­dos – tai 5-6 kai­mai – per pus­me­tį už­fik­suo­ta per 20 to­kių at­ve­jų. Sa­ni­ta­ri­ja, su­vo­ki­mas apie sau­go­ji­mą­si bu­vo že­mo ly­gio, vai­kų daug, o vi­suo­me­nė ar­chaiš­ka, nu­si­tei­ku­si klie­ri­ka­liš­kai, ne­san­tuo­ki­nių vai­kų ne­to­le­ra­vo. Vaik­žu­dys­tė­mis Lie­tu­va pir­mau­da­vo Eu­ro­po­je kar­tu su Ru­mu­ni­ja, Bul­ga­ri­ja, Ju­gos­la­vi­ja. Lat­vi­ja ir Es­ti­ja šiuo at­žvil­giu bu­vo ge­ro­kai pa­žan­ges­nės.

– Ko­kie di­džiau­si skir­tu­mai pa­ties iš­ėji­mo iš im­pe­ri­jos su­dė­ties ir iš są­jun­gos? Ku­ris pra­džio­je par­ei­ka­la­vo dau­giau po­li­ti­nės pa­tir­ties, pa­stan­gų, iš­ma­ny­mo?

– 1918 ir 1990 me­tų si­tua­ci­jos ge­ro­kai ski­ria­si. Va­sa­rio 16-osios ak­tą Lie­tu­va pa­skel­bė po to, kai for­ma­lus su­ve­re­nas – Ru­si­jos im­pe­ri­ja – jau bu­vo žlu­gu­si, įvy­ku­si re­vo­liu­ci­ja, ca­ras at­si­sa­kęs val­džios, įvy­kęs bol­še­vi­ki­nis per­vers­mas. Ne­už­bė­go­me įvy­kiams už akių. Vis dėl­to ne­prik­lau­so­my­bę pa­skel­bė­me tvy­rant to­ta­liam chao­sui, vyks­tant pa­sau­li­niam ka­rui, kai vis­kas su­dau­žy­ta, vi­sur ma­ras, ba­das, šil­ti­nė, nu­si­ne­šę šim­tus mi­li­jo­nų gy­vy­bių. 1990-ai­siais vi­so to ne­bu­vo.

Lie­tu­vos Ta­ry­ba, ku­ri 1917 me­tais at­si­ra­do kaip vo­kie­čių oku­pa­ci­nės val­džios pa­ta­ria­ma­sis or­ga­nas, grei­tai šio sta­tu­so nu­si­kra­tė dė­ka iš­ma­nios Sme­to­nos po­li­ti­kos. Sme­to­na, tie­są sa­kant, ne­bu­vo drą­sus žmo­gus, bet jis bu­vo ge­ras dip­lo­ma­tas, ma­tė ga­na to­li į prie­kį. 1917 me­tų ru­de­nį – 1918-ųjų pa­va­sa­rį Ta­ry­ba, svars­ty­da­ma, ko­kia tu­rė­tų bū­ti Lie­tu­va, ne­tu­rė­jo vie­nos vi­zi­jos. Bu­vo mąs­to­ma ir apie res­pub­li­ką, ir apie mo­nar­chi­ją, ir apie pre­zi­den­ti­nę res­pub­li­ką. 1990 me­tais šių di­men­si­jų ne­bu­vo. Be to, 1990 me­tais ne­rei­kė­jo spręs­ti te­ri­to­ri­jos klau­si­mo, vals­ty­bės sie­nos bu­vo aiš­kios. 1918 me­tų sau­sį-va­sa­rį bu­vo vi­siš­kai ne­aiš­ku, kur ta Lie­tu­va. Kiek Kau­no, Gar­di­no, Vil­niaus, Su­val­kų gu­ber­ni­jos, o kaip su Nau­gar­du­ku, Sei­nais, Ly­da? Vis­kas bu­vo at­vi­ra. Vi­siš­kai ne­aiš­ku, kur pra­si­de­da Lie­tu­va, kur bai­gia­si Len­ki­ja. Ban­dy­mas su­sty­guo­ti sie­nas par­ei­ka­la­vo daug iš­ma­ny­mo, dip­lo­ma­ti­jos, iš­min­ties – ne­ga­li­ma bu­vo nu­sib­rai­žy­ti sie­nų, kaip pa­tin­ka, ir ne­žiū­rint, kaip rea­guos li­kęs pa­sau­lis. Be to, 1990 me­tais, kai Aukš­čiau­sio­ji Ta­ry­ba pa­skel­bė at­ku­rian­ti ne­prik­lau­so­my­bę, iš es­mės vei­kė vi­sos struk­tū­ros, ne­tgi už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­ja bu­vo. Tik Kraš­to ap­sau­gos mi­nis­te­ri­ja at­si­ra­do ne iš kar­to ir dar po­ra. Net Vy­riau­sy­bės pa­sta­tas bu­vo. 1918-ais me­tais vi­so to ne­bu­vo.

In­for­ma­ci­ja apie ak­tą Dzū­ki­jos už­kam­pius, Aukš­tai­ti­ją, ki­tus re­gio­nus pa­sie­kė la­bai lė­tai. Iš kar­to po va­sa­rio 16-osios pra­dė­ta gal­vo­ti apie Lie­tu­vos ka­riuo­me­nę. Sa­va­no­rių, ku­riuos re­gis­tra­vo Ta­ry­ba, bu­vo la­bai ma­žai. Nuo 1918 me­tų va­sa­rio 16-os iki lap­kri­čio, kuo­met su­for­muo­ta pir­mo­ji pro­fe­so­riaus Au­gus­ti­no Vol­de­ma­ro Vy­riau­sy­bė, sa­va­no­riais įsto­jo apie 40 ka­ri­nin­kų ir vie­nas ka­rei­vis.

1990 me­tais dėl ka­riuo­me­nės yra pa­na­šu­mų, bet tik tam ti­krų. Ak­ty­vių ka­ri­nių veiks­mų, iš­sky­rus mui­ti­nin­kų, pa­sie­nie­čių už­puo­li­mus, va­go­nė­lių de­gi­ni­mus, – ne­bu­vo. Ka­ras tie­sio­giai ne­vy­ko, tik at­ski­ri veiks­mai prieš at­si­ku­rian­čias mū­sų vals­ty­bės struk­tū­ras. Tuo tar­pu 1918 me­tais į Lie­tu­vą pra­dė­jo verž­tis Rau­do­no­sios ar­mi­jos di­vi­zi­jos iš Lat­vi­jos ir Bal­ta­ru­si­jos te­ri­to­ri­jos. Pra­si­dė­jo rea­lūs ka­ri­niai konf­lik­tai su ber­mon­ti­nin­kais. Ka­dan­gi sie­nos dar ne­bu­vo kon­tro­liuo­ja­mos, jie tie­siog at­ei­da­vo ir ap­si­gy­ven­da­vo Šiau­liuo­se, Kur­šė­nuo­se, Rad­vi­liš­ky­je, plėš­da­vo gy­ven­to­jus, žu­dy­da­vo, prie­var­tau­da­vo mo­te­ris. Vy­ko su­si­tum­dy­mai su len­kais. Kad kaž­kas kaž­ką nu­šo­vė, su­si­šau­dė, bu­vo šim­tai at­ve­jų. Ti­kri fron­to veiks­mai pra­si­dė­jo Su­val­ki­jo­je, prieš­as ar­tė­jo link Vil­niaus. Tai bu­vo rea­lus ka­ras, rei­ka­lau­jan­tis ti­kros ka­riuo­me­nės, rea­lių spren­di­mų, au­kų. Per ne­prik­lau­so­my­bės ko­vas ne­te­ko­me apie 1,5 tūks­tan­čio žmo­nių. Pra­ra­do­me sos­ti­nę ir ki­tas te­ri­to­ri­jas. 1922 me­tais pa­skel­bia­ma res­pub­li­kos Kons­ti­tu­ci­ja, ta­čiau jo­je nė­ra sos­ti­nės.

– 1990-ai­siais, kaip mi­nė­jo­te, bu­vo vi­sa struk­tū­ra, ta­čiau su ja pa­vel­dė­jo­me ir po­li­ti­kus, ku­rių dau­ge­lis ir iki šiol val­džio­je tie pa­tys. Kaip for­ma­vo­si Lie­tu­vos po­li­ti­kos eli­tas po 1918-ųjų?

– Da­lis Au­gus­ti­no Vol­de­ma­ro mi­nis­trų bu­vo iš se­nų, ca­ri­nės im­pe­ri­jos struk­tū­rų. Pats Au­gus­ti­nas Vol­de­ma­ras ir­gi bu­vo ca­ri­nės im­pe­ri­jos pro­fe­so­rius. An­ta­nas Sme­to­na taip pat bai­gęs Pe­ter­bur­go uni­ver­si­te­tą. Mar­ty­nas Yčas bu­vo Dū­mos na­rys. Bet dau­gu­ma vis tik ne­bu­vo tie­sio­giai su­si­ję su ca­ri­nės im­pe­ri­jos val­džia.

Po spau­dos drau­di­mo pa­nai­ki­ni­mo, nuo 1904 me­tų iki 1914-1915 me­tų, kol Lie­tu­vą oku­pa­vo kai­ze­ri­nė Vo­kie­ti­ja, Lie­tu­vo­je ga­na spar­čiai for­ma­vo­si im­pe­ri­nis pa­trio­tiz­mas. Iki tol, draus­da­ma spau­dą, ca­ri­nė im­pe­ri­ja tar­si bu­vo nu­brė­žu­si rau­do­ną li­ni­ją tarp „mes“ ir „jie“. Ne­ga­lė­jo­me ta­pa­tin­tis su im­pe­ri­ja. Knyg­ne­šių pla­tin­ta spau­da bu­vo ne­pa­lies­ta cen­zo­riaus ran­kos, tai lei­do for­muo­tis pir­ma­jai lie­tu­viš­kai ta­pa­ty­bei. Kai spau­dos drau­di­mas bu­vo pa­nai­kin­tas ir pra­dė­jo kur­tis po­li­ti­nės par­ti­jos, lie­tu­viai da­ly­va­vo rin­ki­muo­se į Ru­si­jos dū­mą, ten rė­žė kal­bas, li­be­ra­li­zuo­ta švie­ti­mo sis­te­ma, lie­tu­viams leis­ta dirb­ti mo­ky­to­jais, lie­tu­vių kal­ba įves­ta kaip da­ly­kas, ki­lo eko­no­mi­ka, vi­sa tai spar­čiai for­ma­vo im­pe­ri­nę ta­pa­ty­bę. Net kai pra­si­dė­jo ka­ras, Sme­to­nos re­da­guo­ja­ma „Vil­tis“ ra­gi­no tin­ka­mai at­lik­ti par­ei­gą tar­nau­jant im­pe­ri­jai, pa­skelb­ta Gin­ta­ri­nė dek­la­ra­ci­ja, ku­rio­je iš­reikš­ta vil­tis, kad Ru­si­jos im­pe­ri­ja nu­ga­lės kai­ze­ri­nę Vo­kie­ti­ją ir po šios per­ga­lės Rytp­rū­siai, Ma­žo­ji Lie­tu­va, grįš di­džią­jai Lie­tu­vai, jos su­si­jungs ir ap­jung­ta Lie­tu­va gaus po­li­ti­nę au­to­no­mi­ją Ru­si­jos im­pe­ri­jo­je.

Nuo 1904 iki 1914 me­tų daug kas pa­si­kei­tė, lie­tu­viai jau žiū­rė­jo į im­pe­ri­ją ne kaip į sve­ti­mą. Nu­ken­tė­ju­siems nuo ka­ro gel­bė­ti ko­mi­te­tas ėmė lė­šas iš ca­ri­nės im­pe­ri­jos ir šel­pė ka­ro pa­bė­gė­lius. O pa­bė­gė­lių, ku­rie bė­go nuo kai­ze­ri­nės Vo­kie­ti­jos ka­riuo­me­nės, bu­vo apie 300 tūks­tan­čių – apie 10 pro­cen­tų Lie­tu­vos gy­ven­to­jų. Tai bu­vo vers­li­nin­kai, mo­ky­to­jai, ūki­nin­kai, da­bi­nin­kai.

So­cia­liai, eko­no­miš­kai vo­kie­čių oku­pa­ci­nis re­ži­mas bu­vo la­bai žiau­rus. Po­li­tiš­kai – nau­din­gas. Tai kai­na, ku­rią Lie­tu­va su­mo­kė­jo, kad ji de facto iš­ei­tų iš Ru­si­jos im­pe­ri­jos ju­ris­dik­ci­jos. At­si­ra­do ga­li­my­bė mo­de­liuo­ti sa­vo po­li­ti­nę at­ei­tį į Va­ka­rus. Tą Sme­to­na ir da­rė.

Po 1920-ųjų, pa­si­bai­gus ne­prik­lau­so­my­bės ko­voms, pra­dė­ta gal­vo­ti apie nau­jo­jo eli­to kū­ri­mą iš­stu­miant se­ną­jį, ca­ri­nį eli­tą. Ge­riau­sias to liu­di­nin­kas yra že­mės re­for­ma. Bu­vę len­kų, ru­sų dva­ri­nin­kai ne­te­ko že­mių, įta­kos, pi­ni­gų, pa­dė­ties vi­suo­me­nė­je. To­kiu bū­du siek­ta su­kur­ti vi­du­ri­nį­jį sluoks­nį, tau­ti­nės Lie­tu­vos vals­ty­bės so­cia­li­nę at­ra­mą, kar­tu – ir nau­ją eli­tą. Tai­gi, kal­bant apie pir­mą­ją res­pub­li­ką, jo­je nau­jo eli­to for­ma­vi­mas bu­vo ryš­kes­nis, tiks­lin­ges­nis, la­biau orien­tuo­tas. O po 1990 me­tų ne­bu­vo net pri­im­to lius­tra­ci­jos įsta­ty­mo, esu įsi­ti­ki­nęs, kad tuo ne­bu­vo su­in­te­re­suo­ta nė vie­na rim­tes­nė po­li­ti­nė gru­puo­tė. Po 1996-1997 me­tų tai bu­vo tik tuš­čios kal­bos, ma­sa­las rin­kė­jams. Po 50 me­tų tru­ku­sios so­vie­ti­nės oku­pa­ci­jos Ko­vo 11-osios Lie­tu­va in­te­lek­tua­li­ne-so­cia­li­ne pra­sme pa­vel­dė­jo žy­miai dau­giau nei va­sa­rio 16-osios Lie­tu­va. Pa­vel­dė­jo­me so­vie­ti­nį vi­du­ri­nį­jį sluoks­nį: tai mo­ky­to­jai, mo­kyk­lų di­rek­to­riai, val­di­nin­ki­ja, kol­cho­zų pir­mi­nin­kai, ta­ry­bi­nių ūkių di­rek­to­riai, ga­myk­lų di­rek­to­riai. Ta vi­du­ri­nio­ji kla­sė tu­rė­jo tam ti­krus so­vie­ti­nio gy­ve­ni­mo stan­dar­tus, mo­de­lius. Di­de­lė da­lis po­so­vie­ti­nės vi­du­ri­nio­sios kla­sės ir jų pa­li­kuo­nių tu­rė­jo tam ti­krus stan­dar­tus, ku­rie po 1990 me­tų su­nkiai ga­lė­jo bū­ti pri­tai­ky­ti. Su tuo sie­čiau ir di­de­lę emig­ra­ci­ją. Ko­vo 11-osios Lie­tu­va yra per­sunk­ta so­vie­ti­nės vi­du­ri­nio­sios kla­sės. Po va­sa­rio 16-osios vi­so to ne­bu­vo. Eli­tas bu­vo žy­miai ma­žes­nis, bet daug la­biau idė­jiš­kai mo­ty­vuo­tas ir ryš­kus.

Po­so­vie­ti­niam žmo­gui, so­vie­ti­nės vi­du­ri­nio­sios kla­sės at­sto­vui, iš par­ti­nės mo­kyk­los mo­ky­to­jo trans­for­muo­tis į po­li­to­lo­gi­jos dės­ty­to­ją, vė­liau gal į vers­li­nin­ką, ar mi­nis­te­ri­jo­je kler­kau­ti, po­li­ti­nes pa­žiū­ras keis­ti, nė­ra la­bai su­dė­tin­ga. Par­ti­jos at­si­ran­da, iš­nyks­ta, va­ri­juo­ja. Tar­pu­ka­rio Lie­tu­vo­je vi­so to ne­bu­vo, par­ti­nė pri­klau­so­my­bė bu­vo be­veik šven­tas rei­ka­las, kad kaž­kas per­bėg­tų iš vie­nos par­ti­jos į ki­tą – re­te­ny­bė.

Ko­vo 11-osios Lie­tu­va, ne­rea­li­za­vu­si lius­tra­ci­jos, ne­su­ge­bė­ju­si iš­ryš­kin­ti sa­vo nau­jos ver­ty­bi­nės orien­ta­ci­jos, pa­na­šu, taip ir ma­la­si ver­ty­bi­nė­je pra­ei­ty­je. Iš­mo­ko­me leng­vai žong­li­ruo­ti žo­džiais, ka­te­go­ri­jo­mis, bet vals­ty­bė ir tau­ti­nis iden­ti­te­tas nuo to ti­krai ne­tam­pa stip­res­nis. Ne­pa­jė­gu­mas ryš­kus klau­si­muo­se nuo tau­ti­nių iki ūki­nių prob­le­mų. Tar­pu­ka­riu ne­ma­ty­ti to­kių ne­apib­rėž­tų ūki­nių si­tua­ci­jų. Prie ku­rio prem­je­ro be­bu­vo spren­di­mai pri­ima­mi, jie bu­vo rea­li­zuo­ja­mi: nu­spręs­ta ties­ti Že­mai­čių plen­tą – jis nu­ties­tas, nu­spręs­ta sta­ty­ti uni­ver­si­te­tą – sta­to­mas, nu­spręs­ta ko­vo­ti dėl Vil­niaus – ko­vo­ja­ma, su­gal­vo­ta da­ry­ti pseu­do su­ki­li­mą – ir Klai­pė­da pri­si­jung­ta, ir taip to­liau. O jei­gu dėl Vil­niaus ir Klai­pė­dos bū­tų ko­vo­ta taip, kaip šian­dien sta­to­ma at­omi­nė elek­tri­nė?

Be­je, ly­gi­nant se­ną­jį eli­tą, ku­rį pa­vel­dė­jo va­sa­rio 16-osios Lie­tu­va, ir ku­rį pa­vel­dė­jo Ko­vo 11-osios Lie­tu­va, jis yra vi­siš­kai skir­tin­gos ko­ky­bės. Kaip be­žiū­rė­tu­me į ca­ri­nę im­pe­ri­ją, ji iš es­mės bu­vo Va­ka­rų pa­sau­lio da­lis. Tai aki­vaiz­du pa­žvel­gus į tea­trų re­per­tua­rus, lais­vą ju­dė­ji­mą, su­si­sie­ki­mą, ka­pi­ta­liz­mą. Se­na­sis lie­tu­vių eli­tas bu­vo ga­na iš­pru­sęs, mo­kan­tis kal­bas, ap­si­reng­ti, eti­ka ir es­te­ti­ka bu­vo la­bai aukš­tos pra­bos. Jei pa­žiū­ri­me į so­vie­ti­nį eli­tą, tai vis­kas ir ma­to­si – kas pa­sta­ty­ta ant Ne­ries kran­ti­nės, to­kie ir žmo­nės. Vie­na iš to­kio „e­li­to“ lyg ir į pre­zi­den­tus ruo­šia­si ke­liau­ti. Yra du es­mi­niai skir­tu­mai: po va­sa­rio 16-osios ten­den­cin­gai, aiš­kiai kū­rė­me nau­ją eli­tą, o to vi­siš­kai ne­da­rė­me po Ko­vo 11-osios. Tie­są sa­kant, ne­bu­vo aiš­ku, nuo ko pra­dė­ti, ką rei­kė­tų at­ri­bo­ti.

Ca­ri­nis eli­tas, ku­rį pa­vel­dė­jo­me, bu­vo di­džią­ja da­li­mi eu­ro­pi­nis, ma­tęs pa­sau­lio, stu­di­ja­vęs Va­ka­rų aukš­to­sio­se mo­kyk­lo­se. Tuo tar­pu so­viet­me­čiu mes tu­rė­jo­me tam ti­krą re­zer­va­tą su tam ti­kro­mis men­ta­li­nė­mis lu­bo­mis. Ir tos lu­bos da­bar vi­sur ma­to­si – nuo aukš­čiau­sių val­džios eše­lo­nų iki že­miau­sių. Tai, kad su eli­tu yra ti­krai di­de­lės prob­le­mos, ypač bu­vo su­vo­kia­ma pir­mo­sios pre­zi­den­to Val­do Adam­kaus ka­den­ci­jos me­tu. Bu­vo guo­džia­ma­si, kad užaugs nau­ja kar­ta. Ta­čiau ta nau­ja kar­ta iš tie­sų jau užau­go ir iš da­lies jau at­ėjo, bet ti­kė­tis, kad tas li­mi­tuo­tas eli­tas su­ge­bė­tų užau­gin­ti kaž­ką ge­ro – su­nku. La­ge­ry­je ir užau­ga la­ge­ri­nė są­mo­nė. Sol­že­ny­ci­nai, ku­rie at­si­ran­da la­ge­rio sis­te­mo­je, yra re­te­ny­bė. La­ge­ri­nis men­ta­li­te­tas, ma­nau, šian­dien pui­kiai ma­to­si tiek se­na­ja­me eli­te, tiek jų pa­li­kuo­ny­se, ku­rie la­bai mik­liai įsit­vir­ti­na Lie­tu­vo­je. Ne vi­sai šven­ti­nis pa­ste­bė­ji­mas: ma­nau, kad Ko­vo 11-osios Lie­tu­vos lau­kia ar­ba Pra­ncū­zi­jos ket­vir­to­sios res­pub­li­kos li­ki­mas, kai di­de­lė da­lis pra­ncū­zų vi­suo­me­nės su­ki­lo prieš val­džią ir jos nu­si­kra­tė, ar­ba tra­di­ci­nis ke­lias, kaip XVII am­žiaus pa­bai­go­je ar 1940-ai­siais mū­sų prob­le­mas spren­dė sve­ti­mi. Ga­li­me pa­tys spręs­ti sa­vo vals­ty­bės si­tua­ci­ją ir im­ti at­sa­ko­my­bę už ją į sa­vo ran­kas, ar­ba ga­li­me lauk­ti, kiek ta sis­te­ma ve­ge­tuos.

Pa­žiū­rė­jus į mū­sų ka­riuo­me­nę, gy­ny­bi­nę kon­cep­ci­ją – ji ab­so­liu­čiai grįs­ta tik ta­ria­mu mū­sų ypa­tin­gu sau­gu­mu dėl už­sie­nio pa­gal­bos. Tar­pu­ka­riu, ko­kia ka­riuo­me­nė be­bu­vo, per ne­prik­lau­so­my­bės ko­vas ir vė­liau da­vė ryš­kius re­zul­ta­tus. Tuo tar­pu šian­dien gy­ve­na­me ka­ri­nio – geo­po­li­ti­nio sau­gu­mo va­kuu­me. Ne­tu­ri­me jo­kios ka­ri­nės pa­tir­ties, ban­dė­me kur­ti ka­riuo­me­nę, pa­ma­tė­me, kad tai su­dė­tin­ga, nu­spren­dė­me, kad ją kur­ti tu­ri už mus pro­tin­ges­ni, di­des­ni ir gra­žes­ni. Šian­dien taip ir gy­ve­na­me, ne­va, jei­gu rei­kės – mus ap­gins.

– Kaip va­sa­rio 16-osios Lie­tu­vo­je su­ge­bė­jo įsit­vir­tin­ti au­to­ri­ta­ri­nis re­ži­mas? Gal­būt ir da­bar, jei­gu ne tarp­tau­ti­niai įsi­pa­rei­go­ji­mai, to­kį tu­rė­tu­me?

– Ti­krai ga­lė­tų bū­ti. Yra ne tik tarp­tau­ti­niai įsi­pa­rei­go­ji­mai, bet ir tarp­tau­ti­nė kon­junk­tū­ra. Tar­pu­ka­ry­je nuo 1920 me­tų Veng­ri­ja, Ita­li­ja, Is­pa­ni­ja, Por­tu­ga­li­ja, So­vie­tų Są­jun­ga, Len­ki­ja ir ta­da Lie­tu­va, Lat­vi­ja, Es­ti­ja – vi­si su­ko to­ta­li­ta­ri­nio re­ži­mo ke­liu taip, kaip šian­dien ša­lys su ma­lo­nu­mu sto­ja į Eu­ro­pos Są­jun­gą. Mes nuo to ne­at­si­li­ko­me. Be to, ga­vo­me pa­ska­tą po to, kai Len­ki­jo­je mar­ša­las Ju­ze­fas Pil­suds­kis 1926 me­tų ge­gu­žę įvyk­dė ka­ri­nį per­vers­mą ir įve­dė dik­ta­tū­rą. Mes pa­gal­vo­jo­me, kad, jei­gu pa­grin­di­nė par­tne­rė per­sit­var­ko, mo­der­ni­zuo­ja­si, – ir mums rei­kė­tų. Tai ne­bu­vo su­dė­tin­ga. Vi­suo­me­nė bu­vo pa­triar­cha­liš­ka, ka­ta­li­kiš­ka, ku­rio­je ku­ni­gas yra di­de­lis au­to­ri­te­tas, ypač kai­me, ki­ti au­to­ri­te­tai bu­vo vais­ti­nin­kas, gy­dy­to­jas, vir­šai­tis. To­kio­je vi­suo­me­nė­je rei­ka­lin­gi au­to­ri­te­tai. Iki tol ji tu­rė­jo au­to­ri­te­tą – ca­rą. Pa­skui jis iš­ny­ko, at­ėjo Lie­tu­vos Ta­ry­ba, ku­ri žmo­nėms bu­vo ne vi­sai aiš­ki, kas to­kia yra, po to kei­tė­si Sei­mai. Per še­še­rius me­tus – ke­tu­ri Sei­mai. Sme­to­na ir Vol­de­ma­ras vi­suo­me­nė­je tu­rė­jo tam ti­krą au­to­ri­te­tą, jį dar la­biau su­stip­ri­no po to, kai po au­to­ri­ta­ri­nio per­vers­mo eko­no­mi­nis ki­li­mas bu­vo la­bai pa­ste­bi­mas. Gy­ven­to­jų in­dė­liai ly­gi­nant 1925 me­tus ir 1929-us be­veik pa­dvi­gu­bė­jo. Po per­vers­mo bu­vo su­da­ry­tos nau­jos pre­ky­bos su­tar­tys su Ita­li­ja, Vo­kie­ti­ja. Eu­ro­pa at­si­ga­vo po ka­ro, re­ži­mas ta pra­sme taip pat pa­tai­kė į ge­rą lai­ką. O tai, kad kas tre­jus me­tus ne­vy­ko rin­ki­mai, vi­suo­me­nei la­bai ne­rū­pė­jo. Tiems 80 pro­cen­tų kai­mo gy­ven­to­jų rū­pė­jo, kaip užau­gin­ti be­ko­ną ir jį par­duo­ti, o ne tai, kas de­da­si Kau­ne. Da­bar su­ren­gus apk­lau­są ir pa­siū­lius žmo­nėms di­des­nes al­gas, ge­res­nes dar­bo są­ly­gas ir so­cia­li­nes ga­ran­ti­jas, bet kad bū­tų su­tau­py­ta ne­ren­giant Sei­mo rin­ki­mų dar aš­tuo­ne­rius me­tus, abe­jo­ju, ar kas bū­tų ne­pa­ten­kin­tas, iš­sky­rus par­ti­joms pri­klau­san­čius 3 pro­cen­tus gy­ven­to­jų. Tai eko­no­mi­niai da­ly­kai bei ne itin po­li­tiš­kai eg­zal­tuo­tos vi­suo­me­nės reiš­ki­nys. De­mo­kra­ti­jos vei­kia ge­rai ten, kur di­de­lė vi­suo­me­nės da­lis ma­no, kad tin­ka val­dy­ti ir ga­li tai da­ry­ti. O ten, kur dau­gu­ma vi­suo­me­nės tik lau­kia ge­ro val­dy­mo, de­mo­kra­ti­ja vei­kia la­bai su­nkiai. Grai­ki­jo­je, Pra­ncū­zi­jo­je, Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je, Vo­kie­ti­jo­je strei­kai yra ga­na įpras­tas da­ly­kas, per me­tus įvyks­ta du-trys strei­kai. Pas mus jų ne­bū­na. Strei­kų ne­bu­vi­mas yra pir­mas po­žy­mis, kad šio­je vi­suo­me­nė­je są­ly­gų de­mo­kra­ti­jai dar nė­ra. Tai aki­vaiz­du. Gy­ve­na­me for­ma­lio­je de­mo­kra­ti­jo­je, ku­rio­je pro­ce­dū­ros lyg ir iš­lai­ko­mos, bet kas ren­ka­ma, dėl ko ren­ka­ma, ko­kios ko­ky­bės yra tie iš­rink­tie­ji, kaip jie val­do – tik Die­vo ir pa­čių iš­rink­tų­jų rei­ka­las.

– Reiš­kia, rei­kės dar il­go­kai pa­lauk­ti, kol, kaip sa­kė­te, pa­ti vi­suo­me­nė ga­lės ap­sisp­ręs­ti baig­ti su to­kia val­džia, siek­ti pro­ver­žio?

– Ar­ba kaž­kas pa­dės mums tai pa­da­ry­ti. Ma­nau, kad mū­sų lau­kia dar ne vie­nas so­cia­li­nis ir po­li­ti­nis iš­šū­kis. Tie iš­šū­kiai lau­kia ne tik iš Ry­tų, kaip daž­nai mėgs­ta­ma ma­ny­ti. Jie ga­li bū­ti la­bai įvai­rios struk­tū­ros ir iš įvai­rių pu­sių. Kaip su jais su­si­do­ro­si­me, jei­gu su­nkiai spren­džia­me kas­die­nes, ru­ti­ni­nes vals­ty­bės prob­le­mas? Lin­kė­čiau vi­suo­me­nei ir par­la­men­tui, tam establišmentui, ku­ris dėl kaž­ko­kių prie­žas­čių at­si­dū­rė val­džio­je, pra­dė­ti ga­na ra­di­ka­liai keis­tis, adek­va­čiau su­vok­ti vals­ty­bės prob­le­mas. Jei­gu jas sprę­si­me to­kiais tem­pais, kaip da­bar, pa­sek­mės ga­li bū­ti la­bai pra­stos. Ne­tu­ri­me guo­stis, kad pri­klau­so­me vie­nai ar ki­tai sau­gu­mo ar eko­no­mi­nei struk­tū­rai, ir tai esą vis­ką ga­ran­tuo­ja. Anaip­tol. Pa­sau­lis yra di­na­miš­kas, vi­suo­me­nės ir vals­ty­bės nie­ka­da ne­ga­li ži­no­ti, kas jų lau­kia. Tu­ri­me steng­tis, kad vi­suo­me­nė bū­tų kon­so­li­duo­ta, o vals­ty­bė pa­jė­gi at­rem­ti įvai­rius iš­šū­kius, o ne vien tik lauk­ti ge­ros są­jun­gi­nin­kų va­lios, ku­ri, tie­są sa­kant, ga­li rei­kia­mu me­tu ir ne­atei­ti. Len­ki­ja 1939 me­tais tu­rė­jo pui­kias sa­vi­tar­pio pa­gal­bos su­tar­tis su Bri­ta­ni­ja, Pra­ncū­zi­ja, o „pa­gal­bos“ su­lau­kė iš Rau­do­no­sios ar­mi­jos.

“Lietuvos žinios”

2014.02.16

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s